Festivalio „Gaida“ recenzija, 2015-12-10 publikuota kas mėnesį išeinančiame muzikai skirtame žurnale “Amadeus”.  Iš italų kalbos vertė Justė Janulytė. Internetinė nuoroda: http://www.amadeusonline.net/news/2015/contemporanea-a-vilnius

Gianluigi Mattietti

Šiuolaikinė muzika Vilniuje

Festivalis, kuris jau beveik 20 metų supažindina naująja muzika itin besidominčią šalį su italų kompozitoriais.

Nuo 1991 m. Vilniuje rengiamas festivalis „Gaida“ yra svarbiausias šiuolaikinės muzikos renginys Lietuvoje, per praėjusį dešimtmetį įgavęs ir didelę tarptautinę reikšmę. Festivalis pritraukia ir jaudina lietuvių publiką, ypač besižavinčią amerikietiškojo avangardo muzika, pradedant minimalizmo ir baigiant post-minimalizmo kryptimis. Tokio stiliaus kūriniai skambėjo daugumoje ir šiųmečio festivalio koncertų (Terry Riley, Michael Nyman, Steve Reich, David Lang, Meredith Monk).

Didelio pasisekimo sulaukė ir festivalyje atlikti italų kompozitorių kūriniai: pavyzdžiui, ansamblio Repertorio Zero koncertas su Fausto Romitelli Professor Bad Trip trilogija bei Giovanni Verrando ir Riccardo Nova kūriniais.

Visgi tikruoju publikos užkariautoju tapo Francesco Filidei. Atskiruose koncertuose skambėjo net penki jo kūriniai: Fiori di Fiori simfoniniam orkestrui (atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Christopherio Lyndono-Gee), Ogni gesto d’amore violončelei ir simfoniniam orkestrui (Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, solistas Francesco Dillon ir dirigentas Robertas Šervenikas), Finito Ogni Festo ir Esercizi di Pazzia nr.1 ir nr.2 (atlikti prancūzų ansamblio 2E2M). Greta tokių didžiųjų kaip Xenakis (Viole), Kaija Saariaho (Nymphéa reflection), Luois Andriessenas (The Hague Hacking), būta ir keleto įdomių atradimų kaip olandų kompozitoriaus Dideriko Wagenaaro monumentalus darbas fortepijonui La volta (1989) – itin stipraus poveikio, tirštų harmonijų, kompleksiško ir virtuoziško braižo, kurį puikiai perteikė pianistas Andrew Zolinskis.

Žinoma, taip pat buvo galima išgirsti ir plačią, pilną siurprizų lietuvių autorių panoramą. Klaipėdos kamerinis orkestras pristatė dvi ekstremalias premjeras. Jaunos autorės Egidijos Medekšaitės kompozicija Âkâsha, pagrįsta muzikinės medžiagos substancijų kaita, prasidėjo skaidria, neapčiuopiama materija, sudaryta iš šnaresių, obertonų, vos juntamų triukšmų (strykais braukant per grifus), kuri palaipsniui tirštėjo virsdama stambiu ir beveik elektroninio skambesio garsiniu monolitu. Konceptualesnis Ričardo Kabelio opusas Bolé buvo užmanytas kaip garsinė skulptūra: tai buvo labai ilgas, tirštas, hipnotizuojants styginių klasteris su reguliaria vidine pulsacija, nenutrūkstančia fibriliacija, kurią netikėtai nutraukė staigus finalas, prie minėtųjų pulsacijų prijungus paskutinius Ravelio Boléro taktus, tarsi juos būtų iššaukęs, atgaivinęs tasai ilgas, monotoniškas garsinis ritualas.

Kijevo Naujosios Eros orkestro (dir. Tatjana Kaliničenko) koncerte buvo atliktos dvi tradiciškesnės lietuvių autorių premjeros. Tomo Kutavičiaus Mano sergantis langas, įkvėptas lietuvių poeto Mindaugo Milašiaus-Montės poezijos, prasidėjo ilga statiška, disonuojančia, prislopinta padala, kurią pratęsė mažiau įdomi, ritminga ir sinkopuota muzika. Barokiško charakterio koncertą altui ir orkestrui Viola vc Violonce sukūrė veteranas Jurgis Juozapaitis, tuo tarpu kylančios kompozitorės Justinos Repečkaitės kūrinys Rapid Eye Movements buvo fragmentiškas, pulsuojantis ir labai fiziškas, pilnas nuolat tirštėjančių, trūkinėjančių gestų. Pasaulinio garso kompozitorius Vykintas Baltakas pristatė savo 2010 m. kūrinį Reddittio – originalų, virtuozišką, žaidžiantį kraštiniais registrais bei aidų sukūriais, naudojant penkis pučiamuosius bei perkusiją ant scenos ir keturis styginius už publikos.

Kertinis festivalio įvykis, perpildęs Šv. Kotrynos bažnyčią, visgi buvo choro Jauna muzika (dir. Vaclovas Augustinas) koncertas, kurio programą sudarė duoklė Arvo Pärtui (Da Pacem Domine, Summa, Magnificat, The woman with the alabaster box, Tribute to Caesar) ir naujas, ypač lauktas Justės Janulytės darbas Radiance chorui ir elektronikai, sukurtas bendradarbiaujant su Antonello Raggi bei Michele Tadini. Šis kūrinys, skirtas pirmojo atominio sprogimo 70-mečiui ir Pärto 80-mečiui, buvo įkvėptas senojo hinduizmo šventraščio Bhagavadgītā žodžių, kuriuos ištarė Robertas Openheimeris po pirmojo branduolinės bombos išbandymo Amerikoje, 1945 m. liepos 16 d.: “Jei danguje kartu sušvistų šimtai tūkstančių saulių, jų šviesa gal ir prilygtų Aukščiausiojo Asmens spindesiui, ir aš tapčiau Mirtimi, pasaulių griovėja”.

Lietuvių kompozitorė, žymaus astrofiziko dukra, Lucos Francesconi ir Helenos Tulvės mokinė, kuri jau daug metų gyvena ir dirba Italijoje, šį kūrinį pateikė kaip fizikinių bei filosofinių branduolinės energijos aspektų refleksiją. Janulytė sukūrė aiškią antifoninę struktūrą, kurioje balsai, nutoldami nuo pradinio unisono, pamažu skleidėsi judėdami link priešingų polių, tokiu būdu generuojant spinduliavimo, skilimo ir jungimosi procesus. Itin tiršta polifoninė struktūra sukėlė kaleidoskopo įspūdį, kurio skambesys darėsi vis disonansiškesnis, o natūralūs garsai tapo vis labiau iškraipyti ir deformuoti, lėtam crescendo vilnijant apgaubiančiomis harmoninėmis bangomis. Šie garsiniai procesai veikė kaip nuostabi metafora to, kas buvo sukurta, bet vėliau išsprūdo iš kūrėjo kontrolės, ir tas efektas buvo dar labiau sustiprintas bei dramatizuotas pasitelkus įgarsinimą bei masyvią elektroninę medžiagą, sudarytą iš išanksto įrašytų balsų, kurie sklido per oktofoninę garsiakalbių sistemą, tokiu būdu sukuriant išties jaudinančio poveikio spacializaciją.

Gianluigi Mattietti vizitas Vilniuje vyko kultūros atašė Italijoje kvietimu, organizuotas Lietuvos kultūros instituto pagal užsienio ekspertų vizitų programą.