Vlado Braziūno fotografija

Sigitas Geda (1943–2008) buvo vienas produktyviausių Lietuvos poetų ir vis dar tebėra svarbi literatūrinė figūra. Debiutavo 1966 m., išleido daugiau kaip 50 rinkinių – poezijos vaikams ir suaugusiesiems, libretų, scenarijų, keletą dienoraščių ir esė knygų. Nors jo kūrybą nuolat publikavo, jis vis pakliūdavo į bėdą dėl priešinimosi sovietų režimui – dėl to net yra netekęs darbo. Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio judėjime, kuris atvedė į šalies nepriklausomybę, tuo metu buvo Lietuvos rašytojų sąjungos atsakingasis sekretorius. Už kūrybą ir politinę veiklą apdovanotas visomis pagrindinėmis valstybinėmis premijomis, tarp jų – ir LDK Gedimino ordinu bei Nacionaline kultūros ir meno premija. Jo poezija aukština gyvenimą – joje dažnai matoma gamta ir harmoningai joje gyvenantys žmonės. Buvo labai produktyvus vertėjas, niekada nevengdavo sunkaus darbo – net Korano vertimo. Jo paties poezija versta į anglų, vokiečių, norvegų ir lenkų kalbas.

Freskos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 119 p.

Paskutinė (pomirtinė) S. Gedos poezijos knyga buvo staigmena, net šokas – erotinės poezijos rinkinys. Ir ne šiaip švelnių juslinių elementų: kiekviename eilėraštyje išsamiai perteikiamas lytinis aktas. Stiliai ir žanrai labai įvairūs, kaip ir įtakos – nuo stačiokiškai humoristinių liaudies dainų iki įmantrios europietiškos poezijos. Eilėraščių kalba labai stipri – ne kiekvienas tokią vartotų padorioje kompanijoje, ir kartais jie atsiduria ties parodijos ar satyros riba. Bet kritika pastebi, kad tai nėra vien tuščias žaismas nešvankybėmis: tai literatūros kūrinys, išraiškos studija. Kiek atvirai galima rašyti, kad rašomi tekstai dar liktų poezija, o ne pornografija? Kai kurie sako, kad čia einama giliau: išbandomos lietuvių kalbos erotiškumo ribos, išplečiamos seksualumo suvokimo Lietuvos kultūroje ribos, nuo jo nuplėšiant drovumą ir kaltę, drąsiai giedant jo džiaugsmus bei malonumus.