Tarptautinės Vilniaus knygų mugės šurmulys užgožė labai skambų (tiesą kalbant, ir nelabai solidų) vienos lietuvių rašytojos pareiškimą.

„Kai su U. Radzevičiūte kalbėjomės prieš dešimtmetį, – rašo Ramūnas Gerbutavičius „Lietuvos ryte“, – ji užsiminė, kad nemėgsta lietuvių kalbos dėl jos agrariškumo. Per tą laiką ji išleido dar dvi knygas – „Frankburgas“ ir „Baden Badeno nebus“. Gal rašytojos požiūris į lietuvių kalbą pasikeitė? „Dabar apie lietuvių kalbą galėčiau pasakyti taip: ji sunkiai pritaikoma miesto kultūrai“, – teigia U. Radzevičiūtė.“

Būtent pastaroji rašytojos frazė kelia didžiulę nuostabą. Dar būtų galima praleisti ją pro ausis, jeigu rašytoja bent būtų teigusi, kad „lietuvių rašytojams trūksta įgūdžių/noro reikšti miesto kultūrą“, – tokiu atveju, tiesą sakant, netgi norėtųsi tą mintį palaikyti, pabrėžiant, jog miesto kultūra literatūros kūriniuose pasireiškia tikrai ne vien tuo, kad siužetas plėtojamas miesto gatvėje ar kavinėje (kita vertus, nebūtinai romanas ar kt. žanro kūrinys priklausys „miesto kultūros“ erdvei, jei jame bus daug gatvės žargono), tačiau pareikšdama, kad pati kalba yra „sunkiai pritaikoma“ miesto kultūrai, rašytoja tarytum peržengė neapčiuopiamą sveiko proto (ir padorumo) ribą – tenka manyti ją laikantis nuostatos, esą vienos kaĨbos savo vidine sąranga, struktūra, pagaliau žodynu, yra tinkamesnės reikšti kokiems nors (šiuo atveju – miesto kultūros) dalykams už kitas – o taip teigti, drįsčiau manyti, yra įžūlu ir visiškai neteisinga, – nebent minėtume kokios nors su išoriniu pasauliu nekontaktuojančios Amazonės džiunglių genties kalbelę. O juk lietuvių kalba – viena iš oficialių Europos Sąjungos kalbų, kuria kalba bene 4 milijonai žmonių visame pasaulyje.

Nesunku nutuokti, jog išsakydama šią mintį rašytoja meta sunkų kaltinimą visų pirma sau pačiai, tarsi norėdama pasakyti, kad visi jos romanai, taip pat naujasis „Žuvys ir drakonai“, yra parašyti šiuolaikinei literatūrai kurti netinkama, neįgalia, nepilnaverte kalba, vadinasi, tai – ne literatūra (net ne literatūrėlė, kaip kitados ją juokais vadinau radijo eteryje), o Undinė Radzevičiūtė – ne rašytoja, arba rašytoja tik tam tikra prasme – tarkim, tiek, kiek daugiabučio kieme ratus sukančio triratuko vairą įsikibęs pyplys yra „vairuotojas“.

(Sekdami šia logika, mes netrukus turėtume pripažinti: jeigu Undinė Radzevičiūtė būtų rašytoja, ji savo kūriniui būtų rinkusis ne lietuvių, bet kokią nors didelę Vakarų Europos kalbą, – tarkim, anglų ar vokiečių, – kuri būtų tinkamesnė reikšti miesto kultūrai, na, o prieš tai ji, žinoma, būtų pasistengusi dar ir gimti ten, kur daugiau šansų paveldėti ją kaip gimtąją – Anglijoje, Amerikoje ar Vokietijoje.)

Kadangi taip vis dar nėra atsitikę (gal dar, manykim, atsitiks?), tenka šį autorės teiginį vertinti labai rimtai – mažų mažiausia kaip pretekstą beprasmėms diskusijoms ir dar beprasmiškesnei saviplakai. Tiesa, suprasti, kas paskatino rašytoją viešai ištarti skambų, bet (būkim atviri) šiek tiek tikrovės neatitinkantį teiginį, nėra lengva – juk ji kartoja dalykus, kurie buvo aktualūs ir teisingi prieš 20–25 metus.

Anuomet lietuvių literatūroje tikrai dominavo agrarinės temos, o kalba, net ir žinant, jog ir tada ją prižiūrėjo (galima būtų kelti klausimą, kiek veiksmingai) gausios jos puoselėtojų pajėgos, atrodė fatališkai paveikta rusiškų konstrukcijų bei „Tiesoje“ publikuotų partijos suvažiavimų nutarimų niūrios stilistikos, – todėl emigruojantis Saulius Tomas Kondrotas, nors ir smarkiai perdėdamas, devintojo dešimtmečio pradžioje galėjo sau leisti pareikšti, esą lietuvių kalba yra valstiečių, kumečių kalba, netinkama literatūrai (ir tai, regis, net nebuvo palaikyta naivumo bei netinkamo išsilavinimo ženklu).

Tačiau ar savalaikis ir protingas yra Undinės Radzevičiūtės pareiškimas 2013-ųjų žiemą?

Persmelkti saviniekos komplekso, o gal tiesiog sklidini nežinojimo (pastarasis ypač būdingas emigrantams, taip pat ir emigrantams rašytojams, neretai giriantiems Lietuvą už tai, ko ji nenusipelnė, bet smerkiantiems už tai, už ką seniai reikėtų girti), kartais išdrįstame neįvertinti tų didžiulių pokyčių, kurie mūsų valstybėje įvyko pastarąjį dvidešimtmetį. Kalba čia taip pat ne išimtis. Drįsčiau sakyti, kad kalbos (ir literatūros – kaip vienos fundamentaliųjų jos formų) patirti pokyčiai buvo netgi gigantiškesni ir, pasakykim taip, dramatiškesni už politinius pokyčius (o juk per tą laiką atgavome nepriklausomybę, tapome Europos Sąjungos ir NATO nariais). Na, o pastarąjį dešimtmetį apskritai galime laikyti lietuvių raštijos suklestėjimo metais, nors tai gal nėra taip akivaizdu žmogui, kasdien nesisukinėjančiam literatūros ir knygų pasaulyje.

Tiesa, tai visų pirma pasakytina apie naujas mūsiškės literatūros užkariaujamas teritorijas – naujų stilistikų, formų, žanrų gimimą, apskritai apie tekstus, kurie lietuviškos literatūros lauke atrodo novatoriški (čia geras pavyzdys būtų L. Jonušio straipsnis „Literatūroje ir mene“ Prozos proveržiai – jame kalbama apie pastarųjų dvidešimties metų kūrinius, kokių lietuvių literatūroje iki tol nėra buvę; tai įspūdingas keliolikos punktų sąrašas – lietuviškos prozos peizažas be šių kūrinių atrodytų gerokai niūresnis), tačiau reikia turėti galvoje, kad literatūros kūrinių paliečiamų temų bei formų įvairovė natūraliai plėtė ir kalbos teritorijas – kūrė naujas reikšmes, darė ją lankstesnę, daugiaprasmiškesnę, imlesnę subtilesniems kontekstams ir t. t.

Reziumuojant galima pasakyti, kad lietuvių kalba seniai nėra situacijoje, kurioje pritiktų kalbėti apie kokius nors jos (kaip kalbos) trūkumus – jeigu toks diskursas apskritai įmanomas; trūkumų galima ir reikia ieškoti rašytojų kūryboje, nors, dera pasakyt, daugeliui jų savo kūriniuose pavyko apsakyti ganėtinai neapčiuopiamų, svaigių, subtilių, arba, priešingai – akivaizdžių, aktualių dalykų, dėl tekstų netobulumo nekaltinant visuomenės, kurioje jie gyvena, mentaliteto nei kalbos.

Manau, Undinė Radzevičiūtė turėtų apie tai pamąstyti.

Komentaras skambėjo per LRT radijo laidą „Kultūros savaitė“.