Kultūros eksportas – Lietuvos kultūros instituto rankose
Tarptautinių kultūros programų centras 2014-iesiems baigiantis pakeitė administracinę struktūrą ir pavadinimą – Lietuvos kultūros sklaida užsienyje besirūpinanti biudžetinė įstaiga, kurios steigėja yra LR kultūros ministerija, tapo Lietuvos kultūros institutu (LKI). Jis toliau vykdys pagrindines Tarptautinių kultūros programų centro funkcijas – rūpinsis Lietuvos kultūros sklaida užsienyje, skatins tarptautinio bendradarbiavimo projektus, koordinuos Lietuvos dalyvavimą ES programose „Kūrybiška Europa“ ir „Europa piliečiams“. VŽ „Savaitgalis“ su Aušrine Žilinskiene, LKI direktore, kalbasi apie instituto veiklą ir Lietuvos kultūros eksportą.
– Iki tapdama LKI, ši įstaiga išgyveno ne vieną metamorfozę. Jos pradžia, matyt, sietina su 2001–2010 m. Vilniuje veikusiu Lietuvos institutu.
Politinių sprendimų nekomentuosiu, bet Lietuvos kultūros pristatymo užsienyje istorija išties gana įdomi ir sudėtinga. Kartais galvojame, kad Lietuva netoli tenuėjo, nes tarsi vis grįžtame į tą pačią vietą, nuo kurios pradėjome, ir darome daug klaidų. Bet užtenka nuvažiuoti į Ukrainą ar Rusiją, kad suprastum, kaip toli per tuos 25 metus nusiyrėme. Žinoma, visiems būtų smagiau ir pinigų daugiau sutaupyta, jei tas kelias būtų sėkmingesnis.
Politinių sprendimų nekomentuosiu, bet Lietuvos kultūros pristatymo užsienyje istorija išties gana įdomi ir sudėtinga. Kartais galvojame, kad Lietuva netoli tenuėjo, nes tarsi vis grįžtame į tą pačią vietą, nuo kurios pradėjome, ir darome daug klaidų. Bet užtenka nuvažiuoti į Ukrainą ar Rusiją, kad suprastum, kaip toli per tuos 25 metus nusiyrėme. Žinoma, visiems būtų smagiau ir pinigų daugiau sutaupyta, jei tas kelias būtų sėkmingesnis.
Siekiant pristatyti Lietuvos kultūrą užsienyje, bandyta kurti įvairių įstaigų. Lietuvos instituto pradžia atrodė labai šauni – jam pritartė Švedijos institutas, švedai skyrė pinigų jam steigti, jie buvo tarsi krikštatėviai, sykiu buvo iš ko mokytis.
Tačiau užsienio šalių pavyzdžiai mums ne visada tinka – labai puiku surinkti gerąsias patirtis, bet jas reikia apdoroti ir pritaikyti sau.
Šiuo atveju konfliktas buvo užprogramuotas pačioje pradžioje, nes Lietuvos institutą įsteigė trys ministerijos – Kultūros, Užsienio reikalų ir Švietimo ir mokslo. Funkcionuoti jam sutrukdė tai, kad instituto taryba, sudaryta iš trijų ministerijų atstovų, nesutarė dėl strategijos formavimo, tikslų ir turbūt finansavimo. Manau, esminė problema buvo valdybos tarpusavio nesutarimai, dėl to įstaiga buvo uždaryta.
Visą interviu su Lietuvos kultūros instituto direktore Aušrine Žilinskiene skaitykite nuorodoje.