Lietuvos Kultūros Institutas
Kultūros naujienos

Diskusijoje apie meną karo metu – nepalaužiama kūrėjų dvasia ir ryžtas veikti

Lietuvos kultūros institutas
Pokalbis

Rūtos Statulevičiūtės-Kaučikienės nuotr.

Praėjusį savaitgalį Vilniuje nuaidėjusioje meno mugėje „ArtVilnius‘22“ įvyko ir itin jautri, nepalaužiamą žmogaus dvasią iliustruojanti diskusija – „Menas kariauja: protestai ir išlikimo strategijos“.

Pokalbio metu buvo aptariama meno pozicija prievartos akivaizdoje – ar menas turi pareigų kare? Kaip tęsti veiklą, kai reikia kariauti? Kaip spręsti pragmatinius išlikimo rebusus? Kokių galimybių gali (jei gali) atverti tarptautinis kultūros profesionalų bendradarbiavimas? Diskusijoje patirtimi ir įžvalgomis dalijosi Ukrainos ir Lietuvos galerininkai, kuratoriai ir menininkai: Pavlo Gudimovas – meno centro „Ya Gallery“ vadovas; Oleksandras Ščeluščenko – galerijos TSEHK vadovas; Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė, šiuolaikinės tekstilės kūrėja Eglė Ganda Bogdanienė ir Dovilė Dagienė – fotografė, VDA galerijoje „Titanike“ pavasarį surengtos parodos „#Ukraina“ bendrakuratorė. Pokalbį moderavo ir svarbius klausimus uždavė dailės teoretikas, kritikas Virginijus Kinčinaitis.

Diskusijoje P. Gudimovas dalinosi vidinės būsenos kaita, išgyvenimais ir dvasios stiprumu pirmosiomis karo dienomis: „Žinios apie Kyjivo bombardavimą, apie karo veiksmus šokiravo visus. „Ya“ galerija Kyjive tapo slėptuve nuo bombų, o „Ya“ galerija Lvive – prieglauda žmonėms, besitraukiantiems iš Rytų į Vakarų Ukrainą. Tačiau svarbiausias buvo vidinis jausmas, kuris gimsta menininkų ir kuratorių širdyse. Per pirmąsias dienas tiesiog negalėjau atsitraukti nuo žinių ir socialinių tinklų. Antrąją karo dieną pastebėjau, kad socialiniuose tinkluose žmonės jau pradėjo juokauti. Dar nebuvo kuo pasigirti fronte, toli gražu, bet buvo matyti, kad mes randame jėgų pasijuokti iš tos situacijos, kad ir kaip keista būtų . Šis juokas buvo psichinio lygmens, tarsi vakcina nuo depresijos. Padariau savotišką parodą iš tų įrašų savo „Facebook“ puslapyje ir pastebėjau, kad po kelių dienų tie juokingi įrašai jau buvo pakeisti meno kūriniais. Pradėjom kviesti menininkus, kad kartu sudarytume meno fronto strategijas. Taip gimė sankcijos prieš Rusijos federaciją kultūros atžvilgiu, atsirado programos ukrainiečiams iš Rytų ir taip kilo idėja, kad reikia neužsiimti tais dalykais, kurių neišmanai iki galo, o daryti tą, ką gali, ką moki. Bet svarbiausia buvo tai, kad mes nepraradome gebėjimo juoktis, net tuo laiku, kai iš tikrųjų reikia verkti.“

Renginio užsklanda

Rūtos Statulevičiūtės-Kaučikienės nuotr.

O. Ščeluščenko kalbėjo apie protesto meno galimybes nesuvaldomos ir brutalios karo galios akivaizdoje. Prisimindamas asmeninius išgyvenimus galerijos vadovas pasakojo: „Man karas prasidėjo 2014 m., o prieš tai dar buvau Oranžinės revoliucijos, pirmojo Maidano dalyvis, todėl nebuvau nustebęs dėl Rusijos puolimo. Per pirmas karo dienas Ukrainos visuomenė buvo padalinta į dvi puses – pirma pusė nusprendė pabėgti, išvažiuoti iš Ukrainos. Antroji pusė liko nepaisant nieko. Per pirmas dienas buvo bombarduojami visi regionai: ir centras, ir Kyjivas, ir rytai, todėl situacija buvo tikrai šokiruojanti ir, man asmeniškai, ir mano galerijos menininkams pagrindinis protestas buvo likti. Mūsų protestas buvo atidaryti galerijos duris. Tą padarėme liepos pradžioje, kuomet Kyjivas dar buvo bombarduojamas ir bombos krito aplink Kyjivo centrą, tačiau mes vis tiek atidarėme duris, kad parodytume, kad dirbame. Tai buvo mūsų visuomeninė pozicija – aš ir mano galerijos menininkai, visų pirma, esame piliečiai.

Manau, kad protesto metu kiekvienas pilietis tampa menininku, kaip antikinės Graikijos teatre žiūrovai tapdavo aktoriais – visi piešia savo šalies ateitį. Todėl dabar pagrindiniai menininkai yra kareiviai. Jie savo pastangomis, gyvenimu, krauju piešia valstybės formą ir jų fone tradiciniai menininkai tampa jau žiūrovais, kurie pjesės pabaigoje vėl taps aktoriais, tačiau dabar yra kareivių metas.”

D. Dagienė dalinosi apie menininkų patirtis Lietuvoje, pasakojo apie bejėgiškumo jausmą, kuris sukausto tarsi paralyžius ir apie bandymus iš jo išsivaduoti: „Paroda „#Ukraina“ buvo sumanyta kaip palaikymas Ukrainai suburiant menininkus išreikšti tam tikras pozicijas, parodyti, ką jie galvoja apie karą. Menininkai buvo prašomi duoti kūrinį, kurį galbūt sukūrė prasidėjusio karo metu. Paroda tapo terpė menininkui išreikšti savo balsą ir tas balso atsiradimas, išėjimas iš bejėgystės pozicijos buvo labai svarbus pirmas žingsnis, kuris tuo pat metu leido pagalvoti apie galimybę, o ką menas galėtų pakeisti šioje situacijoje?“

Renginio dalyvių pokalbis

Rūtos Statulevičiūtės-Kaučikienės nuotr.

E. G. Bogdanienė prisiminė įspūdžius iš institucinės perspektyvos kaip Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė ir pasakojo apie pirminį šoką, o vėliau ir suvokimą, kaip reaguoti į situaciją: „Mums atėjo labai paprasta mintis – reikia daryti tai, ką darėme iki šiol, tik daug geriau. Su šita žinia atėjo absoliutus aiškumas, tiesiog laiko planavimas ir dėliojimas: kas? Su kuo?, Kada?“. Toliau E. G. Bogdanienė aptarė veiksmus, kurių ėmėsi prasidėjus karui – nuo pirmosios Ukrainos vėliavos iškėlimo iki parodų organizavimo ir derybų tarptautinėje plotmėje: „Trečią dieną po karo perskaitę pasaulinės meno kūrėjų organizacijos manifestą apie tai, kaip jie prieš karą ir už taiką, taryboje pagalvojome, kad šita giesmė yra kaip mantra, kurią galima kartoti per taiką, bet karo metu to yra per mažai. Todėl nuo Dailininkų sąjungos parašėme deklaraciją, prašydami suspenduoti Rusijos ir Baltarusijos meno kūrėjų asociacijų veiklas tol, kol nesibaigs karas ir kol rusų kariuomenė nepasitrauks iš Ukrainos teritorijos.“

Diskusija „Menas kariauja: protestai ir išlikimo strategijos“, organizuota Lietuvos kultūros instituto, vyko spalio 8 d. meno mugėje „ArtVilnius‘22“. Išklausyti visą diskusiją galite paspaudę nuorodą – https://www.youtube.com/watch?v=wSNrM4oPLEI