Dalia Grinkevičiūtė, Lietuviai prie Laptevų jūros, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, 267 p. 

1941 m. birželio 14 d. naktį Lietuvą okupavusios Sovietų Sąjungos represinės žinybos – Vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD) ir Valstybės saugumo liaudies komisariatas (NKGB) – ėmėsi ilgai planuotos trėmimų akcijos. Per ją buvo suimta ir gyvuliniuose traukinių vagonuose į Sibirą išgabenta didžioji dalis Lietuvos inteligentijos: Lietuvos karinininkai, valstybės tarnautojai, dvarų ir fabrikų savininkai, prekybininkai, ūkininkai, mokytojai ir jų šeimos. Iš viso per pirmąją trėmimų bangą 1941 m. birželio 14–18 d. iš Lietuvos daugiausia į Altajaus kraštą prievarta buvo ištremta ne mažiau kaip 18,5 tūkst. žmonių. Tarp jų – ir jauna, vos keturiolikos sulaukusi Dalia Grinkevičiūtė. Ji į Altajaus kraštą buvo ištremta su motina ir broliu, nuo šeimos atskirtas tėvas mirė 1942 m. Gario lageryje, o likusi šeima tais pačiais metais ištremta dar toliau į šiaurę – į Jakutijos Arkties Trofimovsko salą prie Laptevų jūros, kur vidutinė žiemos temperatūra būna apie –30 laipsnių Celsijaus, kur nuolat siaučia pūgos ir vėtros. Tokioje tundroje be jokios gyvybės prieš pat poliarinę žiemą drauge su kitais 450 lietuvių, kurių didžioji dalis neatlaikė poliarinių žiemų, bado ir ligų, buvo išlaipinta D. Grinkevičiūtės šeima. Ji su motina ir broliu išgyveno. 1949 m. su motina iš Sibiro pabėgusi į Lietuvą, D. Grinkevičiūtė ėmėsi rašyti atsiminimus, kurie laikomi pačiu pirmuoju pasakojimu apie tremtį. Pasakojimas dėliojamas chronologiškai nuo siaubingos kelionės traukiniu iki beveik mirtinų žiemų tundroje: aprašomos visos netektys, ligos, pažeminimai ir paniekinimai, visiška bejėgystė ir žmogiškojo orumo ir vilties likučiai. Žinodama, kad jos autentiški atsiminimai, atskleidžiantys Stalino režimo represijas ir žiaurumus, jai kelia didžiulį pavojų, D. Grinkevičiūtė juos užkasė sode, kur jie tik 1991 m., jau po jos mirties, buvo surasti ir restauruoti. 1950 m.  D. Grinkevičiūtė vėl buvo suimta ir išsiųsta kalėti į Gorkio srities Unžlago lagerį, po Stalino mirties pakartotinai ištremta į Jakutską. Baigusi medicinos mokslus ir grįžusi gyventi ir dirbti į Lietuvą, D. Grinkevičiūtė, būdama beveik 50 metų amžiaus, dar kartą parašo tremties atsiminimus, šįsyk juos apvalydama nuo pirminiame variante vyravusių vidinių emocijų ir refleksijų, daugiau dėmesio skirdama jau surinktiems istoriniams faktams ir aplinkybėms. 1974 m. savo naujuosius atsiminimus ji slapta perdavė Rusijos disidentams, žmogaus teisių gynėjams Jelenai Boner ir akademikui, Nobelio premijos laureatui Andrejui Sacharovui. D. Grinkevičiūtės tremties atsiminimai pirmą kartą išspausdinti 1979 m. Paryžiuje leistame rusų disidentų leidinyje Pamiat (Atmintis), 1980 m. juos publikuoja ir lietuvių išeivijos Amerikoje spauda. Lietuvoje D. Grinkevičiūtės atsiminimai apie Sibirą buvo publikuoti tik po autorės mirties (1987 12 25), įsibėgėjus Sąjūdžiui, 1988 m. vasarą pirmajame savilaidos žurnalo Sietynas numeryje (pavadinimu Atsiminimai) ir liepos mėnesio Rašytojų sąjungos žurnale Pergalė pavadinimu Lietuviai prie Laptevų jūros (rašytojo Kazio Sajos siūlymas). 

D. Grinkevičiūtės tremties atsiminimai, kuriuos sudaro du jų variantai, yra pirmas tremties autobiografinis tekstas ir pirmasis rašytinis liudijimas lietuvių literatūroje, kultūroje ir istorijoje apie Stalino režimo nusikaltimus žmoniškumui. Anot poeto ir rašytojo Tomo Venclovos, „Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai yra sukrečiantis dokumentas, stiprumu prilygstąs Solženycino raštams“. 

D. Grinkevičiūtės atsiminimai įkvėpė lietuvių kilmės rašytoją Rūtą Šepetys parašyti bestselerį „Tarp pilkų debesų“ (Between Shades of Gray, 2011), kurio pagrindinė herojė Lina Vilkaitė (Lina Vilkus) skaičiusiems D. Grinkevičiūtės atsiminimus atrodo akivaizdus jos prototipas. 

Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987) – tremtinė, gydytoja, disidentė, rašytoja. Gimė tarpukario Kauno inteligentų šeimoje, mokėsi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, išugdžiusioje ne vieną garsią asmenybę, tarp jų archeologę Mariją Gimbutienę, ispanistę Birutę Ciplijauskaitę. Tačiau šios mokyklos pabaigti D. Grinkevičiūtei nebuvo lemta, 1941 m. ji kartu su šeima buvo suimta ir ištremta į Sibirą, iš kurio jai 1949 m. pavyko pabėgti. 1950-aisiais ji vėl buvo suimta ir išsiųsta į lagerį, 1953 m. ištremta į Jakutską. 1954 m. įstojo į Omsko medicinos institutą. 1957 m. grįžo į Lietuvą ir įstojo į Kauno medicinos institutą. Jį baigusi su pagyrimu nuo 1960–1974 m. dirbo Laukuvos ligoninėje. Nors 1970 m. Grinkevičių šeima buvo reabilituota, sovietinis saugumas nesiliovė D. Grinkevičiūtės persekioti, kol galiausiai 1974 m. ji buvo atleista iš darbo ir atimtas tarnybinis butas. Likusi be darbo, be pastogės ir pajamų, ji apsigyveno pas Aldoną Šulskytę, kuri po D. Grinkevičiūtės mirties rūpinosi jos rašytiniu palikimu ir atminimo išsaugojimu.