Laimonas Briedis, Vilnius: City of Strangers, Budapest: Central European University Press, 2009, 296 p. 

Laimonas Briedis, Vilnius savas ir svetimas, dalies knygos vertėjas Laimantas Jonušys, Vilnius: Baltos lankos, 2010, 336 p. 

Ko gero, ši kultūros geografo Laimono Briedžio knyga Vilnius: savas ir svetimas, kartu su veik tuo pačiu metu pasirodžiusiais susidomėjimą Vilniaus istorija žadinančiais ir grąžinančiais meno istorikės Kristinos Sabaliauskaitės dviem pirmaisiais Silva rerum romanais, pradėjo pastarąjį dešimtmetį lietuvių literatūroje ir kultūroje tokį akivaizdų tiek grožinių, tiek negrožinių knygų apie Vilnių ir Vilniui bumą. (Jis savotiškai lėmė ir Vilniaus klubo premijos, skirtos Lietuvos ir užsienio autoriams skatinti rašyti apie Vilniaus miestą ir jį populiarinti, atsiradimą.) 

Lietuvos sostinė Vilnius – mitų ir legendų miestas, turėjęs daug skirtingų valdovų,  išgyvenęs žiaurių antpuolių, gaisrų ir marą, lygiai kaip ir įsimintinų šlovės akimirkų. Šiame didingos istorijos mieste nuo seno kryžiavosi Rytai ir Vakarai, centras ir periferija, skirtingos kultūros, tautos ir tapatybės. „Vilniaus pažinimas neturi jokių geografinių, kalbinių arba istorinių ribų. Vilnius kaip vanduo: judrus ir visada nepastovus“ – sako Briedis, ėmęsis miesto istoriją pasakoti iš kito – mieste tam tikram laikui apsistojančio ar per jį keliaujančio svetimojo – perspektyvos. 

Vilniaus pasakojimas knygoje dėliojamas chronologiškai – nuo atsiradimo mito ir pirmųjų paminėjimų 1323–1324 m. Didžiojo Kunigaikščio Gedimino laiškuose Europai, iki XXI amžiaus, aprėpiant tiek gražiausius, tiek juodžiausius Vilniaus, Lietuvos ir visos Europos istorijos puslapius. Svarbiausi knygos pasakotojai yra netikėtai ar tikėtai skirtingais laikais ir įvairiausiais reikalais mieste besilankę klajūnai, užkariautojai ir garbingi svečiai. Visi į Vilnių žiūrėję svetimšalio ir keliautojo akimis, tarp jų – Johanas Georgas Adamas Forsteris, Napoleonas, Fiodoras Dostojevskis, Stendalis, Levas Tolstojus, Alfredas Döblinas, Michailas Bachtinas, Josefas Brodskis ir daugelis kitų. Iš jų asmeninių gyvenimų ir (ne)žinotų detalių, vilnietiškos patirties ir įspūdžių, to meto vilniečių užfiksuotų liudijimų, miesto įvykių, politinių ir kultūrinių kontekstų reflektavimo L. Briedis audžia naujai atsiveriantį ir naujai perskaitomą Vilniaus naratyvą, kurį papildo antrasis knygos sluoksnis – iliustracijomis pasakojama kartografinė Vilniaus istorija.  

Ši knyga kaip ir Vilnius: kupina įdomių paslapčių ir iki šiol nežinotų detalių, nuo kanoninių žinių apie Vilnių čia neretai nupurtomos dulkės ir jos pateikiamos naujai ir netikėtai. L. Briedžiui pavyko užčiuopti ir parodyti daugiabriaunį, įvairialypį ir daugiatautį Vilniaus veidą, nenuneigiant nepatogių tiesų ar keistų aplinkybių, pavyko sukurti tekstinę erdvę, kurioje susitinka mažieji ir didieji, kilmingieji ir nekilmingieji, katalikai ir pagonys. Susitinka proza ir poezija, kelionė ir sėslus gyvenimas. Istoriniai faktai, ištraukos iš šaltinių ir amžininkų liudijimai pateikiami su mokslininkui būdingu precizišku tikslumu ir objektyvumu, tačiau tai nepasmerkia pasakojimo nykiam ir sausam mokslinės monografijos stiliui – pasakojimas yra gracingas ir skaitomas it istorinis romanas. Gali būti, kad dėl to kalta ir žaisminga į Vilnių užklysdavusių klajūnų ar šiaip keliaujančiųjų dvasia, ilgus metus kūrusi šio miesto aurą. 

Laimonas Briedis – vilnietis, pastaruoju metu gyvenantis Vankuveryje, Kanadoje. Kultūros geografas, disertaciją apgynęs Britų Kolumbijos universitete. Jo knyga Vilnius: savas ir svetimas (Vilnius: City of Strangers), pirmiausia išleista angliškai 2009 m. Central European University Press, buvo pastebėta tiek akademinės Vakarų bendruomenės, tiek užsienio žiniasklaidos. Žurnalas The Economist šią knygą išskyrė kaip subtilų ir įsimintiną miesto portretą. Kartografinius ir literatūrinius Vilniaus tyrinėjimus L. Briedis tęsė projekte „Literatūros geografija: tekstų teritorijos ir vaizduotės žemėlapiai“, dalyvavo kuriant Vilniaus literatūros žemėlapius.