Monikos Požerskytės fotografija

Antanas A. Jonynas (g. 1953) – poetas ir vertėjas, išvertęs Goethe’s Faustą. Debiutavo 1977 m. A. A. Jonynas yra ryškiausia aštuntojo dešimtmečio pabaigos – devintojo dešimtmečio literatūros lauko figūra. Pasak literatūrologo Rimanto Kmitos, galvojant apie Antaną A. Jonyną ir jo poeziją,  pirmiausia iškyla hipiai, roko muzika, bliuzas, laisvės dvasia, Vilnius, Vakarų kultūra, vynas, meilės kalba, ironiškas šypsnys ir panašūs dalykai. Labai aktyvus poezijos pasaulio dalyvis, be jo neįsivaizduojamas joks literatūrinis festivalis Lietuvoje.  

Kūryba lyginama su bitnikais – tačiau pastebima, kad jis nėra toks socialiai sąmoningas, labiau individualistas, kuriam rūpi vidujybė ir asmenybės virpesiai, tad dėl savo neramaus ilgesio, abejonių ir dvejonių veikiau priskirtinas prarastajai kartai. Bandydami apibūdinti jo poeziją, kritikai dažnai pasitelkia muzikines metaforas, dažniausiai džiazą ir bliuzą – eilėraščių vyksmas dinamiškas, frazė muzikali, dažnai naudojama kartotė, lūžtantys ritmai, krintančios intonacijos. Žymiausias iš tokių eilėraščių – „Tuščių namų bliuzas“. 

Naujausiam A. A. Jonyno eilėraščių rinkiniui „Kambarys“ (2011) būdingas ramesnis, ne toks dramatiškas tonas. Eilėraščiai nebe tokie melancholiški, vyrauja skaidri ramuma. Rinkinio pavadinimas leidžia galvoti apie savotišką hermetizmą, atsigręžimą į vidujybę, atminties pirmenybę prieš dabartį. Eilėraščiams gražiai akompanuoja žymaus Lietuvos fotografo Gintauto Trimako darbai, sustiprinantys uždaros erdvės nuotaiką.