Lietuvos Kultūros Institutas
Lietuvos kultūros gidas, Proza

Vidas Morkūnas

Anitos Kapočiūtės fotografija

Vidas Morkūnas (g. 1962) išvertė Andrzejaus Sapkowskio, brolių Strugackių ir Simono Clarko kūrybos, patrauklių istorijų paaugliams ir saviugdos knygų. Taip pat parašė tris sunkiai apibūdinamų istorijų rinkinius, kurie pasirodydavo  maždaug kas dešimtmetį. Daugelio laikomas vienišiumi ir atsiskyrėliu, autorius atkakliai siekia atsikratyti šios etiketės, viename interviu prašydamas jį vadinti ištikimu šunimi, o ne vienišu vilku (ištikimu, be kita ko, ir Londono futbolo komandai Arsenal“). Vis dėlto šią baugią reputaciją sukuria ne pats autoriaus įvaizdis, o jo rašymo stilius. Nors šių trumpų pasakojimų ar veikiau miniatiūrų nederėtų vadinti siaubo istorijomis siaurąja stereotipine prasme, jos iš tiesų yra šiurpios ir keistos ir jose dažnai aprašomi marginaliniai paribių žmonės, nuolatos susiduriantys su mirties mįslingumu.  

Pakeleivingų stotys (Stations of the Fellow Travelers). Vilnius: Odilė, 2019, 119 p. 

Knyga sudaryta iš istorijų, per trumpų, kad būtų pavadintos apsakymais. Jos labiau primena teatro ar filmų epizodus ar netgi statiškus paveikslėlius ir nuotraukas. Istorijos niūrios, aplinka dažniausiai nešvari ir apleista, žmonės marginalizuojami, kenčiantys ar net nusikaltėliai. Neretai jie pasakoja apie akimirkas prieš mirtį arba kitus esminius, dažniausiai netikėtus įvykius. Sykiu šie personažai elgiasi netinkamai, per laidotuves juokauja, griauna rimties atmosferą. Jungiamoji istorijų ašis – ne tiek specifinė tema, kiek netikėtumai ir ardomoji veikla, žaismingas paradoksas bei lengvas įžūlumas sustabarėjusių apeigų atžvilgiu, ypač tų, kurios susijusios su mirtimi. Daug skaitytojų komentavo, kad knygą labai sunku, bet naudinga skaityti. Juk turi būti koks nors paaiškinimas, kodėl ši knyga buvo išrinkta Kūrybingiausia metų knyga.