Audrius Stonys
Po studijų Vilniaus valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) režisierius Audrius Stonys (g. 1966) stažavosi Jono Meko kino antologijos archyve Niujorke (1989). Pirmasis filmas „Atverti duris ateinančiam“ (1989) sutapo ir su valstybės, ir su nacionalinio kino atgimimu. Sekdamas lietuvių poetinės dokumentikos tradicija, režisierius ėmė gilintis į tautos ir atskiro žmogaus būsenas, lūkesčius, nuotaikas. Vidinį neregių pasaulį atskleidžianti juosta „Neregių žemė“ (1992) pelnė Europos kino akademijos apdovanojimą „Felix“ kaip geriausias metų dokumentinis filmas. Simboliškais, tyloje lėtai slenkančiais vaizdais, savitu žvilgsniu į kasdienybę pasižymi ir vėlesni A. Stonio darbai: „Griuvėsių apaštalas“ (1993), „Skrajojimai mėlynam lauke“ (1996) ir kt. Vėlesniuose A. Stonio filmuose – „Ūkų ūkai“ (2006), „Varpas“ (2007), „Raminas“ (2011), „Kenotafas“ (2013), „Avinėlio vartai“ (2014) – mąstoma apie laiko slinktį, praeities atmintį, tikėjimą ir amžinybę. Pasaulinė naujausio jo filmo „Moteris ir ledynas“ (2016) premjera įvyko Amsterdamo tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje (IDFA). Stulbinama meditacija laiko ir gamtos temomis laimėjo apdovanojimą kaip geriausias dokumentinis filmas Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ bei gavo du „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus 2017 metais.
„Už drąsius kino kalbos eksperimentus ir originalią šių dienų tikrovės analizę“ filmuose „Uostas“ (1998), „Fedia. Trys minutės po didžiojo sprogimo“ (1999), „Viena“ (2001), „Paskutinis vagonas“ (2002) A. Stonys įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija. Režisierius taip pat yra Europos kino akademijos ir Europos dokumentikos tinklo narys. Jo retrospektyvos rodytos Šveicarijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Izraelyje, Čekijoje, Japonijoje, taip pat Lietuvos miestuose.