Lietuvos kultūros gidas, Rašytojai

Giedrė Kazlauskaitė

Giedrė Kazlauskaitė (gimė 1980 m. Kėdainiuose) – poetė, prozininkė, eseistė. Mokėsi Nacionalinėje M. K.Čiurlionio menų mokykloje, tačiau formacijos įkarštyje metė ir baigė paprastą provincijos vidurinę. 2004 m. įgijo Vilniaus universiteto lietuvių filologijos bakalauro laipsnį. Pirmoji knygaSudie, mokykla (dvi apysakos) išleista 2001 m. Eilėraščiai publikuoti Poezijos pavasaryje, Metuose, Nemune,Literatūroje ir mene, www.thedrunkenboat.com. 2002 m. pristatyti Frankfurto knygų mugei skirtame almanache Six young Lithuanian poets. Bendradarbiauja kultūros savaitraštyje Šiaurės Atėnai, Mažojoje studijoje, internetiniame dienraštyje Bernardinai.lt, Verslo žinios ir kt. Rašo esė, recenzijas, stengiasi plėtoti komikso žanrą.
Šiuo metu G. Kazlauskaitė – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė.  2007 m. festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ metu G. Kazlauskaitė tapo jaunųjų skaitymų Antano A. Jonyno teikiamos Puškino premijos laureate. 2008 m. pasirodė pirmoji poezijos knyga Heterų dainos. Modernių verlibrų tėkmė kuria heterų, nepriklausomai gyvenančių moterų, meninį įvaizdį.

Rašytojas apie save:

Grafomanę galima traktuoti kaip tą mano asmenybės dalį, kuri vis dar neatsižadėjo pretenzijų į rašymą. Ji yra romantiškai intravertiška ir sugeba pasirūpinti savimi. Mažulė – prigimtinis naivios, koketiškos, infantilokos moters pradmuo. Mano knygoje jos moko viena kitą, kaip gyventi nepatiriant asmenybės skilimo. Be abejo, jos viena kitą myli ir nenorėtų išsiskirti, mat abi gyvena manyje. Infantilumas yra būtina kūrybingumo sąlyga, kaip ir savarankiškumas – trapumo ir pažeidžiamumo.
Interviu: Ramūnas Gerbutavičius, „Poetę G. Kazlauskaitę suformavo heteros“, lrytas, 2009-02-02

Nesitapatinu su jokia karta ir jokia bendruomene; rašantieji, mano manymu, pasižymi stulbinančiu nejautrumu ir abejingumu kitam, jie jo tiesiog nemato, dažnai yra žiaurūs savo šeimai ir draugams, jeigu jų iš viso turi. Matau čia šiokį tokį dėsningumą ir su siaubu vis dažniau atpažįstu šiuos požymius savyje; kaip tik dėl to gėdinuosi tos veiklos, nepažįstamiems žmonėms pateikiu visus įmanomus savo socialinius vaidmenis, tik ne pusiau įvykusią rašytojystę
[…]
Nuolat jaučiu primygtinį artimųjų spaudimą nerašyti arba rašyti bent jau ką nors pelningo –Hario Poterio klonus ar verslo planus. Gal savotiška kūrybinė drąsa yra nuolat juos mulkinti, sakyti, kad tai ir darau, o iš tikrųjų daryti dievai žino ką, slėpti publikacijas ir asmeninį gyvenimą, žaisti rašybos disidentę, išpažinti draudžiamą religiją, tiesiog elementariai tingėti ir nedirbti jokio visuomenei naudingo darbo. Bet, kita vertus, tai yra ir niekšystė. Jei tik sugebėčiau, būčiau kaimo mokytoja, auginčiau gėles ir daržoves, megzčiau kojines ir megztinius našlaičiams; tačiau abejoju savo praktinėmis galimybėmis šiose srityse. Rašyti paprasčiau ir lengviau.
Iš interviu: „Giedrė Kazlauskaitė: Kūrybinė drąsa ir baimė“, Nemunas, 2007-04-13

Kritika:

Per visą knygą, trunkančią kone dešimtmetį (knygoje datų nėra, bet atsimenu ir pačias seniausias, almanachines publikacijas), Giedrė vejasi eilėraštį, ieško eilėraščio, vien jam ir sau – jame įvertinta. Kažkokie Gralio ir Karžygės mergelės santykiai. Toks literatūrinis trileris. Toks kostiuminės dramos tipo serialas, su viduramžiškom bibliotekom, kamžuotais bibliotekininkučiais. Giesmes ten ūksmėj išgieda ir išrepuoja dailios, protingos, todėl truputį nesveikos nimfetės. Slepias ten heterų kuždantys sodai, žvanga monetos ir plunksnos auksinės ten išskelia ugnies pritvinkusią raidę. Čia yra skaičiais užkoduotų raidžių, kibių it lego kaladėlės ir ryškinamų, plačiai atsimerkusių knygų raidžių, kai G. K. braukia pieštuku jų paakius, – visos raidės sušaukiamos į eilėraštį, eilėraščiai čia gyvi, savarankiški organizmai.
Agnė Žagrakalytė, „Bobinčius“, Literatūra ir menas, 2009-01-23

Bibliografija:

Sudie, mokykla: dvi apysakos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001.
Heterų dainos
: keturiasdešimt eilėraščių. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.