Lietuvos kultūros gidas, Rašytojai

Bronius Radzevičius

Bronius Radzevičius (gimė 1940 m. gruodžio 24 d. Radviliškyje – mirė 1980 m. spalio 10 d. Vilniuje) – prozininkas. Anksti jaunystėje dirbo gamyklose, įsigijo tekintojo specialybę. Vilniaus universitete iš pradžių studijavo fiziką ir matematiką, bet vėliau perėjo į lituanistiką ir studijas sėkmingai baigė 1968 m. Mokytojavo, dirbo Šluotos,Komjaunimo tiesos, Girių redakcijose, moksliniame metodiniame kultūros centre.
Pirmoji B. Radzevičiaus knyga – apsakymų rinkinys Balsai iš tylos (1970). Vėliau išleido dar kelis novelių rinkinius, parašė dviejų dalių romaną Priešaušrio vieškeliai.
Savo gyvenimą rašytojas nutraukė 1980 m., palaidotas Vyžuonose.

Rašytojas apie save:

Dvasia niekur neberanda prieglobsčio, nebežino, kaip jai reikštis, kokiu pavidalu egzistuoti, niekur nesijaučia saugi. Kažkas baisaus veriasi pačiose žmogiškos esybės gelmėse, ir tai jį stingdo šalčiu, tvilko skausmu, beprasmybe – ar maža kuo? Jis virpa nuo išorinių smūgių, traukiasi į save, smelkiasi gilyn, bet ir ten atramos neberanda.
Priešaušrio vieškeliai, 1 t., 16 p.

Kritika:

Vienas iškiliausių liet. prozininkų, sąžiningai ir skausmingai atskleidęs pokario kartos egzistencinę aklavietę. Tai pirmas toks intymus  atsivėrimas pokario dešimtmečių liet. prozoje. Iš gilaus gamtos pajautimo, tobulos meilės ilgesio, vaikystės išgyvenimų, prarastos tėviškės netekties, kultūros impulsų, amžinųjų būties klausimų kyla begalinė autorefleksijų pynė, alinančios savianalizės intensyvumas. Praregėjimo akimirkomis prabylama poetine ritmine proza. Amžinosios šviesos motyvas yra paguodžianti filosofinė išeitis metafiziškai angažuotam, idealybės siekiančiam herojui. Turtingai reprezentuojamoje pasaulio empirikoje nuolat ieškoma vidinių reikšmių. Visas Radzevičiaus kūrybinis palikimas kaip reta vientisas. Priešaušrio vieškelių išliekamoji vertė neginčijama; diskusijas tebekelia tradicijos ir modernumo santykis romane.
Jūratė Sprindytė, Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius: LLTI, 2001

B. Radzevičiaus kūryba kyla iš pastangų prieiti tai, kas lyg ir artima, o ima tolti, kai bandoma suvokti ir pačiam savy susivokiant. Su pasauliu suartina tik patirtis, tik tai, kas įsigyvena sąmonėje, ką ji pajėgia turėti, atsiminti, apimti kalba; kiekvienąkart iš naujo. [..] B. Radzevičiaus tekstai fiksuoja laiko tekėjimą ir kartu tą tėkmę lyg stabdo, užtvenkinėja, kad sąmonei užtektų laiko pajusti daiktų virtimą simboliais.

Priešaušrio vieškeliai, svarbiausias, sumuojantis B. Radzevičiaus tekstas, remiasi kelių kartų gyvenimais, seneliais, tėvais, labiausiai išplečiant savo kartos patirties ratus, jaučiant, kaip stipriai dabartis yra susikabinusi su praeitim, su vientisu laiku. Nepriklausoma, prieškarinė Lietuva, karas, žydų tragedija, kruvinos rankos – ir nė vieno iš tų, kurie išėjo į mišką. pirmojoje Priešaušrio vieškelių dalyje ištartas sunkus Lietuvos lemties apibendrinimas: „Nuožmumo ir mirties lavina, išsiveržusi iš Vidurio Europos, čia išmetė savo atskalas, paliko stabus bei kraupias, apsinuoginusias bejėgiško pykčio grimasas“(2). B. Radzevičiaus dabartis prasideda nuo pokario. Mįslė tebeglūdi ten: kraupiose, kruvinose lemties grimasose, brolžudystėje. Kūryba, poezija, įprasminta prieškario inteligento Vygando Mildžiaus, kilusio iš tų pačių vietų, kur vyksta ir romano veiksmas.
Viktorija Daujotytė, „Broniaus Radzevičiaus gervės“, Metai, 2011, nr. 2

Bibliografija:

Balsai iš tylos: [apsakymai]. Vilnius: Vaga, 1970.
Priešaušrio vieškeliai: [romanas]. Vilnius: Vaga, 1979.
Vakaro saulė: [apsakymų rinktinė]. Vilnius: Baltos lankos, 1984.
Raštai. 3 tomai. Vilnius: Vaga. 1984–1985.
Žolė po šerkšnu: [apysaka, novelės]. Kaunas: Varpas, 1994.
Proza. Vilnius: Žaltvykslė, 2006.