Lietuvos kultūros gidas, Rašytojai

Birutė Pūkelevičiūtė

Birutė Pūkelevičiūtė (gimė 1923 m. rugpjūčio 12 d. Kaune – mirė 2007 m. rugsėjo 21 d. Vilniuje) – poetė, prozininkė, dramaturgė. Mokėsi Kauno gimnazijoje, Kauno konservatorijoje, lankė dramos studiją, karo metais Vytauto Didžiojo universitete studijavo germanistiką ir žurnalistiką. 1944 m. pasitraukė į Kanadą, vėliau gyveno JAV. Emigracijoje įsitraukė į lietuvių meninę veiklą, režisavo spektaklius, kūrė scenarijus. Debiutavo eilėraščių rinkiniuMetūgės (1952). Tik beveik po 40 metų išleido antrąją poezijos knygą Atradimo ruduo. Parašė apsakymų, apybraižų, kelis romanus, iš kurių žinomiausi yra Aštuoni lapai ir Devintas lapas.
1998 m. B. Pūkelevičiūtė grįžo į Lietuvą ir iki mirties gyveno Vilniuje.

Kritika:

Nuo pat pirmojo eilėraščių rinkinio (Metūgės, 1952) pasirodymo Pūkelevičiūtė išsiskyrė ryškiu originalumu ir iki tol neįprastu meilės temos pateikimu iš šiuolaikinės moters perspektyvos. To pasiekti nebūtų buvę įmanoma nesukūrus visiškai naujo diskurso. Tokio naujo, kad jis net išprovokavo tradiciškai nusiteikusių kritikų neigiamą reakciją, paskatinusią rašytoją pasukti į prozą.
[…]
Pūkelevičiūtės poetinis pasaulis ir subjektas sukurtas dar prieš pasirodant ir išplintant feministinės kritikos teorijoms, o tai byloja šios kūrėjos naudai ir reiškia jos pirmenybę: autorė neieško atramų teorinėse formuluotėse, neketina ginti teisių ar skelbti revoliucijos – tiesiog ieško kalbėsenos, gebėsiančios perteikti amžinąsias, drauge ir nūdieniškas patirtis. Oponentus tradicionalistus papiktino į tradicines normas „pasikėsinęs“ dėmesys erotikai. Iki tol bet kokios užuominos turėjo būti rūpestingai išrankiotos, geismas užgniaužtas, kad nepapiktintų „oficialiosios“ moralės. Meilės poezija Lietuvoje išsiskyrė savo santūrumu, idealizacija ir purizmu. Fizinę meilę vaizduoti buvo leistina tik satyrinėje poezijoje. Avangardo atstovai žengė didelį žingsnį į priekį, bet tai buvo vien vyrai, kurių drąsa buvo uždangstyta siurrealistiniais eksperimentais: tai sintaksės ir eilutės sulaužymas, žodžio iš/per komponavimas. Taip atsivėrė durys ir naujiems konceptams, bet drąsieji vaizdiniai buvo tokie sudėtingi, kad juose susivokė tik siauras skaitytojų ratas (tikrąja tų žodžių prasme).
Birutė Ciplijauskaitė

…išsišakojusi kaip milžiniškas medis, kaip koralų rifas, spinduliuojanti aibes protuberantų, galingais metaforų išlydžiais sujungianti laikus, erdves, žmogiškos atminties atomus ir dieviškąją begalybę, [Birutės Pūkelevičiūtės] poezija įsimylėjusi pasaulio formas ir spalvas, atidi kiekvienai konkretybei, „visos sąrangos tobulumo“ įrodymui: „blakstienos, inkstai, šnervių plaukeliai, akių spalva, šypsena, eisena, beprotybės priepuoliai, pamaldumo ekstazės“ (p. 40). Poezija kyla iš pradžių pradžios, kur „gieda mano giminė: tėvai ir motinos, vienturčiai broliai, dvynės seserys ir jaunikaičiai, kuriems aš pažadėta“ (p. 70), kur dvylika karališkų žirgų palaidota piliakalny“ (p. 55).

Poetė griežia visomis emocijų ir intelekto stygomis, jai paklūsta visi menai ir jų raiškos priemonės – garsų sąskambiai, muzikiniai ritmai, intonavimo subtilybės, stilizacijų paletė, tapybos spalvos, grafikos rėžiai, akvarelių vaiskumas, tautodailės faktūrų šiurkštumas, teatro dekoracijų ryškumas, sukomponuotų mizanscenų iškalba, tragiški scenos herojų monologai ir klounada. Paveldėtąją savo žemę – Lietuvos erdves, jos gamtos turtus, istorinį laiką (įvykius, žmones, veiksmus) – poetė mato Europos kontekste: žalvario durklai, pagoniškos įkapės, supančiotos vanagų kojos, miške po žemėmis šviečiantys partizanų kaulai… Tai, kas yra Lietuva, – yra Europa, kur „vakarais upės miglose iškyla sena abatija ir milžiniškas riešutynas.(…) Čia vienuolių miestas, Villa Münichen, Miunchenas“ (p. 17). B. Pūkelevičiūtės poezijoje matome fantasmagoriškus vaizdus, tarytum modernios Vakarų dailės paveikslų siužetus – vaiką, kuriam ant galvos „sukasi margas vėjo malūnėlis“, matome vienuolę –­ raktininkę „su pilku abitu, bet be galvos apdangalo. Jos kiaušas yra dyguldagis, pilnas spyglių“, matome vyrą „riterio apranga – su nuleistu šalmo antveidžiu ir geležinėm pirštinėm. Ant šarvų jis užsivilkęs pėstininkų kapitono švarką, sukapotą kulkų skylėm“ (p. 35) –­ bet per ranką jam permesta sulankstyta Vaidoto pulko vėliava ir du dar įskaitomi žodžiai –­ drąsa ir ištvermė. Juk tai – ištisa tapybos galerija: gal Edvardo Muncho, gal Maxo Beckmano, gal Giorgio di Chirico ar dar kokių simbolistų, siurrealistų, ekspresionistų. Paveikslai…
Gražina Mareckaitė, Literatūra ir menas, 2011-04-03

Bibliografija:

Metūgės: [eilėraščiai]. Toronto: Baltija, 1952.
Daržovių gegužinė: [eiliuota pasaka]. Chicago: Darna, 1973.
Kalėdų dovana: [eiliuota pasaka]. Chicago: Darna, 1973.
Peliukai ir plaštakės: [eiliuota pasaka]. Chicago: Darna, 1973.
Klementina ir Valentina: [eiliuota pasaka]. Chicago: Darna, 1974.
Naujųjų metų istorija: [romanas]. Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1974.
Skraidantis paršiukas: [eiliuota pasaka]. Chicago: Darna, 1974.
Marco Polo Lietuvoje: [apsakymų ir apybraižų rinkinys]. 1982.
Atradimo ruduo: [poezija]. Chicago, 1990.
Kalėdų dovana: [eiliuota pasaka]. Vilnius: Alka, 1990.
Klementina ir Valentina: [eiliuota pasaka]. Vilnius: Žara, 2004.
Skraidantis paršiukas: [eiliuota pasaka]. Vilnius: Žara, 2008.
Atradimo ruduo
: [poezija]. Vilnius: Logotipas, 2010.