Lki Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
Visos naujienos

Romoje pristatyti pastarojo dvidešimtmečio Lietuvos meno kūrėjai

Landzbergas, be karūnos, 2015 m

 

Romos Šiuolaikinio meno muziejuje MAXXI gegužės 24 vakarą vyko pokalbis apie Lietuvos šiuolaikinį meną. Renginio dalyvius sveikino MAXXI meno direktorius Hou Hanru, joje dalyvavo Vilniaus šiuolaikinio meno centro kuratorė Ūla Tornau, menininkai Kipras Dubauskas ir Žilvinas Landzbergas, pokalbį moderavo kuratorė ir meno kritikė Benedetta Carpi De Resmini.

Susitikimas, skirtas pastarojo dvidešimtmečio Lietuvos menui pristatyti ir aptarti, buvo inicijuotas kaip atspirties taškas diskusijoms apie naują šiuolaikinio meno scenos persigrupavimą. Lietuvos menininkų pažiūrose, pasak pokalbį inicijavusios kuratorės Benedetta Carpi de Resmini, atsispindi glaudus ryšys su jų šaknimis, okupacijos patirties įtakos, iš to kylanti būtinybė įtvirtinti ir iš naujo apibrėžti savo tapatybę.

Renginį pradėjus nuo Lietuvos istorinio ir kultūrinio konteksto aptarimo, per Deimanto Narkevičiaus, Mindaugo Navako, Eglės Budvytytės, Augusto Serapino, Žilvino Landzbergo ir Kipro Dubausko darbus buvo pristatyta plati santykio su savo istorine, politine, asmenine tapatybe paieška šiuolaikiniame Lietuvos mene.

B. Carpi de Resmini savo kalboje pabrėžė, jog 1991 Lietuva, Estija ir Latvija išsilaisvino iš merdėjančios Sovietų Sąjungos. Praėjo 25 metai, bet šis išcentrinis judėjimas, gimęs jau pirmaisiais 1989 metų mėnesiais, pasižymėjęs serija demonstracijų ir judėjimų, vis dar aktyvus. Lietuva, lyginant su jos šiaurinėmis kaimynėmis, yra gana monoetninė, skiriasi nuo kaimyninių šalių politiškai stipriu nacionalinės tapatybės propagavimu. Priešingai negu būtų galima manyti, tikroji šios šalies tapatybė yra sunkiai apibrėžiama, kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų Europos, ji turi kontrastingą nacionalizmais ir okupacijomis paženklintą istoriją. Lietuvių meninė ir kultūrinė scena šiandien stoja akistaton su savo istorija ir geografine pasaulio pertvarka, jaunoji karta aktyviai konkuruoja naujojoje pasaulinėje scenoje, kurią menininkai analizuoja privačiu, politiniu, socialiniu ir antropologiniu, geografiniu ir simboliniu požiūriais. Tai, kas teikia jaunajai kartai unikalumo, yra nuolatinė istorinės retorikos dekonstrukcija, ieškant meninės kalbos, kuri nesitapatintų su ideologinėmis jėgomis ar su homogenizuojančia žiniasklaidos galia.

Atsispiriant nuo stiprių istorinių šaknų, atsiveria nauja perspektyva į daugiaformes ekspresijas, kurios siekia formuoti, išlaisvinti ir įgalinti individą sociopolitinės realybės keitimui. Pastaraisiais dešimtmečiais video ir fotografijos naudojimas padėjo atsirasti naratyviniams ir realistiniams darbams, kuriuose riba tarp tikrovės ir vizijų beveik išsitrina. Tikrovės išmontavimas, apdorojimas ir dauginimas – vienas pagrindinių daugelio šiuolaikinių lietuvių menininkų bruožų, išryškėjęs vis didesnį pagreitį įgaunančios informacijos įtakoje – meninėje aplinkoje pasireiškia citatų ir eklektikos logika. Žinios, kodai ir meninė kalba yra vartojami sinonimiškai, be jokio ideologinio, laiko ir geografinio prioriteto. Menininkai, įsiliedami į masinės komunikacijos amžių, renkasi vaizdus – simuliakrus, jau žinomus ir įsišaknyjusius pasamonėje, ypač tuos, kurie kyla iš istorijos, tačiau be pirminio konteksto ir turinio aktyvuoja kritinę sąmonę, siekia sugundyti žiūrovą, įtraukti jį emociškai ir psichologiškai. Tokiu būdu Deimantas Narkevičius video Kartą XX amžiuje (2004) perkuria mėgėjiškai filmuotą medžiagą tam, kad parodytų, kaip galima manipuoliuoti istorija istorinio nuosprendžio naudai. Moteriškoji tapatybė, tiek viešuoju, tiek privačiu jos aspektu, visada siejama su socialine ir politine sferomis, yra tokių lietuvių menininkių, kaip  Eglės Buivydaitės meninių ieškojimų centre.  Fantastiniai vaizdai yra būdingi Žilvino Landzbergo meninei kalbai. Jie, neatsisakydami trimatės skulptūros ir instaliacijos dimencijos, į savo kūrybą įterpia literatūrinio pasaulio elementų ir simbolių tam, kad išvystytų pasakojimus, balansuojančius ant ribos tarp realybės ir fikcijos. Panašiai ir skulptoriaus Mindaugo Navako meninėje kalboje šiuolaikinio pasaulio simboliai naudojami erdvės socialine ir politine prasme pertvarkymui. Sudėtingomis instaliacijomis Kipras Dubauskas ir Augustas Serapinas atsiveria bendrai vizijai. Jų rūstūs ir atšiaurūs darbai sutelkia melancholiškų situacijų, nuskausmintų blaivaus ir atokaus žvilgsnio, fragmentus. Menininkai kviečia mus pažvelgti į šių laikų realybę iš naujų perspektyvų

Kaip diskusijos metu teigė Šiuolaikinio meno centro kuratorė Ūla Tornau, iš esmės galima įžvelgti ankstesnės kartos menininkų įtaką jaunajai kartai, kartais netgi užčiuopti tiesiogines sąsajas, nors ir vieni, ir kiti galėtų tai paneigti. Bet kuriuo atveju naudojamos panašios raiškos priemonės dažniausiai yra pajungiamos skirtingiems tikslams. Jei Mindaugas Navakas savo Vilniaus sąsiuvinyje kritikavo modernistinę paradigmą kurdamas didingas vizijas, tai įvairūs radiniai ir industriniai elementai Žilvino Landzbergo ir Kipro Dubausko darbuose jau tampa savo asmeninių arba bendruomenės tapatybių paieškos lauku.

 

Renginys vyko Kipro Dubausko solo parodos Take As Much as You Can Carry galerijoje ExElletrofonica proga Romos Šiuolaikinio meno muziejuje MAXXI, remiant Lietuvos kultūros institutui

Kultūros atašė Italijoje informacija