Lki Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
Visos naujienos

Oskaro Koršunovo „Hamletas“ pristatomas prestižinėje Venecijos bienalėje

download

Praėjus šešiolikai metų Oskaras Koršunovas sugrįžta į svarbiausiu meno renginiu pasaulyje laikomą Venecijos bienalę. Jau rugpjūčio pradžioje režisieriaus spektaklis „Hamletas“ bus pristatomas bienalės teatro programoje, kurioje šiemet kaip niekad gausu garsiausių Europos teatrinių vardų, tokių kaip italas Romeo Castellucci, vokietis Thomas Ostermeieris ar britas Markas Ravenhillas.

Venecijos bienalės teatro programa – tai daugiau nei 8-is dešimtmečius rengiama pagrindinio pasaulyje meno renginio dalis, kas dveji metai pristatanti įdomiausiai tuo metu kuriančius teatro menininkus. Nors teatro programa ne visada bienalėje užimdavo svarią vietą, tačiau šiemet ji vėl ypatingai stipri ir ryški.

Porgramoje – garsiausi Europos teatriniai vardai

Šiemet Venecijos bienalėje susirinks visa Europos teatro grietinėlė. Kartu su O. Koršunovu programoje – tokie menininkai, kaip šveicaras Christophas Marthaleris, vokietis Thomas Ostermeieris, italas Romeo Castellucci, ispanas Lluisas Pasqual`is, vokietis Falkas Richteris, belgas Janas Lauwers`as, prancūzė Yasmina Reza, britas Markas Ravenhillas bei kiti.

„Pastaruoju metu bienalės programoje stengiamės pristatyti laboratoriniais principais paremtus teatrinius ieškojimus“, – teigia Alex Rigola, programos meno vadovas bei vienas jos sudarytojų.

Bienalėje teatro menininkai ne tik pristatys šiuo metu ryškiausius savo darbus. Kiekvienas jų kūrybinėse dirbtuvėse dalinsis patirtimi su jaunais aktoriais, režisieriais bei dramaturgais.

„Šių metų kūrybinių dirbtuvių bei visos teatro programos tikslas – įnešti mokslinės laboratorijos dvasią į teatrinius ieškojimus. Bienalė turi tapti erdve, atvira diskusijoms ir eksperimentams. Tai lyg savotiška gamykla, gaminanti idėjas, galinčias išplėsti teatro galimybes“, – pasakoja A. Rigola.

Lietuvių „Hamletas“ pristatomas kaip vienas pagrindinių akcentų

Lietuvių „Hamletas“ pastaruoju metu nuolatos sukasi tarp pristatomų pagrindinių bienalės akcentų bei afišuojamas kaip viena iš teatro programos ašių. Pasak O. Koršunovo, tiesiog natūralu, jog šių metų bienalėje pristatoma pirmoji jo trilogijos dalis.

„Bienalės meno vadovas, stebėjęs „Žuvėdrą“ Katalonijoje, buvo ja sužavėtas. Jo nuomone, OKT teatras dabar yra vienas įdomiausių Europoje. Manau, jog vėlesnėse bienalėse parodysime ir „Dugne“, ir „Žuvėdrą“. Logiška ir prasminga, jog pirmiausia vykstame su „Hamletu“ – juk trilogija prasideda būtent nuo šio pastatymo. Jaučiu, jog užsimezgė ilgas bendradarbiavimas, primenantis mūsų draugystę su Avinjono festivaliu“, – teigia režisierius, jau planuojantis „Hamleto“ repeticijas prieš išvykstant į Veneciją.

Kita vertus, tiek „Hamleto“, tiek kitų trilogijos spektaklių sėkmė tarptautiniame kontekste kiek nustebino net patį režisierių. Pasak jo, tai pastatymai, neturintys dažną žiūrovą užkabinančių įspūdingų vizualių triukų.

„Nesitikėjau, jog šie trys spektakliai bus taip aktyviai kviečiami į festivalius. Juk jie neturi išorinio efektingumo, ryškių politinių ar socialinių aktualijų, netgi pakankamai asmeniški. Čia aktoriai nebesislepia už ketvirtos sienos, netgi nevaidina, o personažų tekstais mėgina kalbėti apie save kaip apie žmones. Tačiau užsienio kritikai dažnai pastebi jų novatoriškumą, visiškai kitokį požiūrį į aktoriaus darbą. Patrice`as Pavis, garsus prancūzų teatrologas, ne kartą mini šiuos ieškojimus. Apskritai, dabartiniame Europos teatre juntama tendencija, kuomet vis mažiau dėmesio kreipiama į atrakcijas ir vis labiau atsigręžiama į tai, kas svarbiausia. O svarbiausia teatre – tai aktorius ir žiūrovas bei jų ryšys“, – pasakoja O. Koršunovas.

Kūrybinėse dirbtuvėse gilinsis į Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasę“

Bienalėje vyksiantis kūrybinių dirbtuvių ciklas – tai pernai prasidėjusių ieškojimų tęsinys. O. Koršunovas, pernai su italų aktoriais nagrinėjęs Antono Čechovo „Žuvėdrą“, šiemet gilinsis į šiuolaikinę pjesę – lenkų dramaturgo T. Słobodzianeko „Mūsų klasę“. Tai pjesė apie lenkų miestelį, patyrusį sovietinę, vėliau – fašistinę okupaciją bei baisų holokaustą.

„Čia suvažiuoja labai geri aktoriai, su kuriais tikrai įdomu dirbti. Dirbtuvės „Žuvėdros“ tema tapo atradimu man pačiam. Tai buvo ne istorijos pasakojimas, o polifoninis veiksmas. Buvo daugybė Ninų ar Konstantinų, kurių kiekvienas tuo pačiu metu skirtingai interpretavo vieną ar kitą situaciją. Vargu ar dabar įmanoma atrasti stipresnius workshop`us negu vykstantys Venecijos bienalėje“, – prisimena O. Koršunovas.

Kūrybinės dirbtuvės Venecijoje – ne vienintelis O. Koršunovo susidūrimas su „Mūsų klase“ šią vasarą. Šiuo metu režisierius šį kūrinį stato Oslo nacionaliniame teatre. Premjera įvyks jau rugsėjį.

„Norvegų aktorių susidomėjimas „Mūsų klase“ tiesiog neįtikėtinas. Netgi statydamas Strindbergo ar Ibseno kūrinius nepastebėjau tokio jų susidomėjimo. Kodėl? Visų pirma, tai juos sukrečia. Antra – jie visiškai nežino rytų Europos istorijos. Nežino ne tik norvegai, tačiau apskritai vakariečiai. Jie istoriją suvokia labai egocentriškai. Juk esminiai įvykiai vyko būtent rytų Europoje, ypač kalbant apie II-ąjį pasaulinį karą. Tokie įvykiai vyksta ir dabar. Jiems tai – didelės atvertys. Labai įdomu šią medžiagą nagrinėti su norvegais. Manau, bus įdomu ir su italais“, – teigia režisierius.

Į bienalės programą sugrįžta po 16 metų

„Hamletas“ taps antruoju O. Koršunovo spektakliu, pristatytu Venecijos bienalėje. Prieš šešiolika metų prestižinio renginio duris pravėrė „Roberto Zucco“. Pasak režisieriaus, tai buvo vienos įsimintiniausių gastrolių apskritai.

„Roberto Zucco“ pristatymas Venecijos bienalėje man įsimintinas, visų pirma – dėl Sauliaus Mykolaičio, kuris tą kartą suvaidino itin stipriai, ypač finale. Pjesė, parašyta remiantis tikrais įvykiais, pasakoja serijinio žudiko-poeto istoriją – dramą apie visuomenės ir individo kraštutinį konfliktą. Realus Zucco gimė Venecijoje – šis faktas veikė tiek mane, tiek Saulių. Finale, kuomet Zucco šoka nuo stogo ir nučiuožia riedutininkų rampa, atsidarė doko, kuriame vaidinome, galinės durys ir atsivėrė naktinės Venecijos panorama. Prisikėlęs Zucco išėjo į savo miestą. Tai buvo tikrai jaudinanti akimirka. Visgi, niekas iš jo artimųjų spektaklyje nepasirodė. Atėjo tik vairuotojas, vaikystėje jį vežiojęs į mokyklą“, – prisimena O. Koršunovas.

1999-ieji Venecijos bienalėje tapo debiutu ne tik jaunam režisieriui O. Koršunovui – tai buvo pirmieji metai, kuomet bienalės programoje dalyvavo Lietuvos menininkai. Pasak režisieriaus, publikos reakcija po „Roberto Zucco“ priminė ne kartą vėliau pasikartojusią situaciją, kuomet jų spektaklis šiek tiek pralenkė laiką.

„Mūsų pasirodymas su klubine muzika bei panašiais elementais gana konservatyvioje Italijoje buvo priimtas kiek kontraversiškai. Juk tuo metu nei Markas Ravenhillas, Sarah Kane ir jų vadinamoji brutaliųjų britų karta, nei Marius von Mayenburgas nebuvo tokie ryškūs Europos teatre kaip vėliau. Kita vertus, būtent šis pasirodymas mums atvėrė kelią į Prancūzijos festivalius, tame tarpe – garsųjį Avinjoną, kuomet „Ten būti čia“ ir „Senė“ pristatymu prasidėjo penkerius metus trukęs bendradarbiavimas su šiuo festivaliu. Tad Venecijos bienalė mums plačiai atvėrė langą į Europą“, – teigia O. Koršunovas.

Pasirodymas Venecijoje vainikuos sėkmingą sezoną

Pasirodymas Venecijos bienalės teatro programoje vainikuos sėkmingą 16-ąjį OKT/Vilniaus miesto teatro sezoną, kuriame – gausu gastrolių tiek pagrindiniuose Europos festivaliuose, tiek atokiuose kraštuose. O. Koršunovas ir jo trupė spektaklius pristatė dešimtyje festivalių Kinijoje, Izraelyje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Gruzijoje, Rumunijoje, Baltarusijoje bei Rusijoje. Pasak režisieriaus, tarptautinėje erdvėje vėl juntamas didelis susidomėjimas OKT/Vilniaus miesto teatru.

„OKT teatras nuo pat pradžių dalyvavo aukščiausioje Europos teatrų festivalių lygoje, ypač tarp 2000-ųjų ir 2005-ųjų metų. Gastroliavome pagrindiniuose festivaliuose, o jie koprodiusuodavo mūsų pastatymus, todėl galėjome kurti itin didelio mąsto spektaklius. Vėliau kiek praradome pozicijas. Bet dabar vyksta savotiškas renesansas, kuomet vėl sugrįžtame į pagrindinius festivalius, tarp jų – ir Venecijos bienalę“, – teigia O. Koršunovas.

OKT/Vilniaus miesto teatro inf.