Lki Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
VISOS MENO ŠAKOS

Šiuolaikinis Lietuvos teatras: režisūrinio teatro tradicijos vaikas ir įkaitas

Kristina Steiblytė

Pradžių pradžia

Teatras Lietuvoje žinomas nuo XVI a., kai dvaruose ir Vilniaus universitete pradėta rodyti vaidinimus. Tačiau lietuvišką teatrą pradėta kurti tik XIX a. pabaigoje. Carinei Rusijai tuo metu priklausiusiose Lietuvos teritorijose, dar galiojant lietuvių kalbos ir rašto lotyniškais rašmenimis draudimui, imta organizuoti „Lietuviškuosius vakarus“. Jų metu dainuotos liaudies dainos ir skaityta poezija, buvo atliekami vaidinimai. Iš šios tradicijos, įvairių tautiniu pagrindu susibūrusių draugijų veiklos bei Rusijoje teatro mokslus išėjusių režisierių pastangų ir atsirado pirmieji profesionalūs lietuvių teatro darbai. Nuo pat profesionaliojo teatro Lietuvoje pradžios buvo akivaizdžios ir ilgą laiką išskirtinę reikšmę išlaikė dvi teatro vystymąsi, turinį ir formą lėmusios įtakos: iš vienos pusės – liaudies meno, etninės kultūros įtaka, susijusi su nacionalinės tapatybės paieškomis, iš kitos – užsienio teatrinė patirtis (visų pirma Rusijos), įgyta studijuojant, susipažįstant su ja iš vidaus.

Tokiame kontekste tarpukariu buvo steigiamas Valstybės teatras Kaune ir kiti valstybiniai teatrai įvairiuose Lietuvos miestuose. Formuojant jų repertuarus, tikėtasi tiek tautinio turinio, vaizduojančio ir formuojančio tautos dvasią, tiek realistinės vaidybos ir scenografijos, kartais net tiesiogiai perimtos iš Rusijos teatro kūrėjų (pavyzdžiui, Kaune besilankiusio Michailo Čechovo). Tačiau teatrinis gyvenimas Lietuvoje tuo metu buvo gerokai įvairesnis nei tik valstybiniuose teatruose. Greta egzistavo ir kitų teatrinių iniciatyvų. Bene įdomiausias nepriklausomo teatro eksperimentas buvo politinis satyros teatras „Vilkolakis“, kartais net ir į akis juokęsis iš politikų bei žinomesnių veikėjų.

Kadangi profesionalusis lietuvių teatras pradėjo formuotis tik pačioje XIX a. pabaigoje, čia jis atsirado jau su iškart įsteigta režisieriaus institucija. Tad būtent toks teatras Lietuvoje ir įsitvirtino. Tarpukariu, sovietmečiu ir nepriklausomoje Lietuvoje buvo ir yra kuriamas režisūrinis teatras. Prasidėjęs kuklesniais bandymais vaidinamas pjeses sustatyti į mizanscenas, režisierių darbas virto vieno žmogaus pasirinkto teksto interpretacijos įgyvendinimu, kuris sovietmečiu neretai padėdavo išsilenkti cenzūros, o dabar žiūrovams teikia unikalių teatrinių patirčių.

Drambliai, laikantys Lietuvos teatrą

Turint omenyje lietuviškojo teatro istoriją, neturėtų būti nuostabu, kad teatro pagrindas Lietuvoje – režisierius. Būtent per režisierių veiklą pasakojama Lietuvos teatro istorija, stebima institucijų veikla, estetiniai kismai. Bet kokių politinių pokyčių pasekmės teatre taip pat apmąstomos visų pirma per žinomų režisierių kūrybos kismą. Tad režisieriai yra tie drambliai, ant kurių nugarų laikosi Lietuvos teatras.

Nors garsių režisierių, turinčių savitą kūrybos stilių, Lietuvoje būta jau tarpukario teatre, tačiau ryškiausiai režisūrinis teatras atsiskleidė sovietmečiu. Prancūzijoje teatro mokslus baigęs Juozas Miltinis dar tarpukariu grįžo į Lietuvą, o savo režisūrinę programą nuosekliai įgyvendinti pradėjo XX a. 6 dešimtmečio pabaigoje Panevėžyje. Rusijoje studijavę Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas teatro scenose savo išskirtinį režisūrinį braižą įtvirtino 8 ir 9 dešimtmečiais. Vėliau, atkūrus nepriklausomybę, į svarbiausių ryškiausių režisierių gretas įsirašė ir J. Vaitkaus mokiniai Gintaras Varnas, Oskaras Koršunovas, Agnius Jankevičius.

Nemaža dalis išvardytų režisierių – iki šiol ryškūs ir aktyvūs kūrėjai. J. Vaitkus, įdomiausius ir reikšmingiausius savo darbus sukūręs 9 dešimtmečiu Kaune, šaliai atgavus nepriklausomybę daugiausiai dirba Vilniuje, o nuo 2008 m. vadovauja Lietuvos rusų dramos teatrui. Jo spektakliuose teatrališka forma naudojama sudėtingam vidiniam personažų gyvenimui atskleisti, analizuojamas pragaištingas individo, pasiryžusio nepaisyti įprastos tvarkos, susidūrimas su visuomene. J. Vaitkus savo spektakliuose neretai išreiškia visuomeninę poziciją. Pastaruoju metu, statydamas Nizami Gandževi, Aleksandrą Andrejevą, Paulį Claudelį ir Thomą Manną, daugiausiai renkasi kalbėti apie dvasingumą, tikėjimą.

E. Nekrošius, dar sovietmečiu dirbdamas Jaunimo teatre, įtvirto savo vizualiųjų metaforų teatrą, iki šiol kuriamą, atpažįstamą ir populiarų. Vienas pirmųjų, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę pradėjusių dirbti nepriklausomai, šis režisierius greitai susidūrė su sudėtinga menininko, nedirbančio valstybinėse institucijose, realybe. Neturėdamas patalpų rodyti spektakliams Lietuvoje, E. Nekrošius daug gastroliavo, statė užsienyje. Iki šiol jo darbai Lietuvoje rodomi gan retai, o ir statomi jie čia kas porą metų.

Rečiau nei Nekrošius Lietuvoje šiuo metu lankosi R. Tuminas. Buvęs Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas, Vilniuje įsteigęs Valstybinį Vilniaus Mažąjį teatrą (VMVT), šis režisierius pastaruoju metu gyvena ir dirba Rusijoje. Nors vis dar yra savo įsteigto VMVT meno vadovas, iki 2017 m. pabaigos jame daugiausiai dirbo ir procesus stebėjo Gabrielė Tuminaitė, 2008 m. baigusi R. Tumino vadovautą režisūros kursą. Ši režisierė kol kas išsiskiria organizaciniais sugebėjimais, rengia pradedančiųjų kūrėjų festivalį „Tylos!“, o režisuodama lieka artima R. Tuminui, bet statyti renkasi visai kitokius tekstus – nuo trumpų šiuolaikinės lietuvių prozininkės tekstų iki niekad Lietuvoje nestatyto Alfredo de Musset pjesės.

Nors stiprių režisierių ugdoma jaunoji karta neretai perima mokytojų braižą, tačiau yra ir kitokių pavyzdžių. Bene ryškiausiai tai atskleidė produktyviausi J. Vaitkaus mokiniai: O. Koršunovas, G. Varnas, A. Jankevičius. Apie O. Koršunovo režisūros išskirtinumą pradėta kalbėti pamačius jau pirmuosius jo darbus, sukurtus dar nebaigus studijų. Dirbdamas su „Oberiutų“ tekstais, jaunas režisierius su jaunų aktorių ir dailininkų komandomis kūrė savitą, absurdišką pasaulį ir formavo savo stilių. Iš mokytojo perimtą dėmesį individo padėčiai visuomenėje, socialinėms temoms jungė su postmoderniosios filosofijos paveikta estetika ir pasaulėžiūra. Panašiu pasaulio suvokimu paremtą teatrą, tik dabar dažnai jau kamerinėse erdvėse, režisierius kuria ir dabar.

G. Varnas savo kūrybą pradėjo pačioje 9 dešimtmečio pabaigoje, įsteigęs „Šėpos teatrą“. Formą pasiskolino iš prieškarinio Vilniaus lenkiškų lėlių teatrų bei Viduramžių tradicijos ir suorganizavo unikalų reiškinį – politinės satyros lėlių teatrą. Nors šis veikė trumpai ir buvo nedidelis, jo poveikis buvo justi dar ilgai, panašaus pobūdžio satyrinėms programoms persikėlus į televiziją. Vis dėlto G. Varnas šiuo metu labiausiai žinomas ne kaip satyrų ar komedijų kūrėjas, bet kaip Lietuvos teatro estetas, dirbantis daugiausiai su XX a. tekstais, mėgstantis baroką ir režisuojantis operas.

Tiek O. Koršunovas, tiek G. Varnas seka savo mokytojo J. Vaitkaus pėdomis ne tik įgyvendindami režisūrines vizijas scenose, bet ir ugdydami aktorius, o G. Varno atveju – ir režisierius. Žinant, kad svarbiausias žmogus Lietuvos teatre yra režisierius, neturėtų stebinti, kad būtent režisieriai būna ir pagrindiniai būsimų aktorių bei režisierių dėstytojai. Tad režisūra yra ne tik dabartinės teatro produkcijos, bet ir jo ateities pamatas.

Kiekvienai kartai – po Hamletą

E. Nekrošius Williamo Shakespeare’o Hamletą režisavo 1997 metais. Pagrindinį vaidmenį skyrė populiariam roko muzikantui Andriui Mamontovui, o režisuodamas išlaikė dramos struktūrą bei liko ištikimas savo vizualiųjų metaforų teatrui. Tais pat metais su Sigitu Parulskiu dirbęs O. Koršunovas išleido „P. S. Bylą O. K.“ – spektaklį apie savo santykį su autoritetu asmeniniame gyvenime, teatre ir valstybėje. O po daugiau nei dešimtmečio pats režisavo „Hamletą“. Pjesę kiek permontavo ir pavertė spektakliu ne tik apie dvejojantį, keršijantį princą, bet ir apie egzistencinę abejonę savimi pačiu. O Hamleto vaidmenį patikėjo kiek vyresniam aktoriui, spektaklyje kūrusiam savotišką režisieriaus alter ego.

Dabartiniai teatrą lankantys trisdešimtmečiai taip pat jau turi savo Hamletą. Vidas Bareikis, G. Varno vaidybos kurso absolventas, Maskvoje baigęs režisūros studijas, „Hamletą“ režisavo Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Režisierius teigė, kad pagrindinis šio Hamleto klausimas šis: kaip būti? O savo spektakliu – gausiu nuorodų tiek į O. Koršunovo, tiek į E. Nekrošiaus tos pačios pjesės interpretacijas bei kitus spektaklius – atsakė, kad dabar būti įmanoma tik atsisakant pretenzijos į originalumą ir priimant, permąstant – jokiu būdu neneigiant – nuolat ir visur egzistuojančią praeitį.

Tokia interpretacija kai kurių kritikų buvo pavadinta dabartinės, jaunesnės, teatro kartos Hamletu. Ir ne visai atsitiktinai. Abejonė savo egzistavimu teatro bendruomenėje, savo vieta joje ir nuolat tarsi vaiduoklis persekiojanti režisūrinio teatro tradicijos šmėkla – jaunesnės teatro kūrėjų kartos kasdienybė. V. Bareikio ir jo kurso draugų įkurtas judėjimas „No Theatre“ pirmaisiais bendrais darbais tokiai teatro būklei bandė priešintis. Baigę studijas, jie ne tik mėgino suprasti savo užimamą vietą teatre, bet ir pasiūlyti būdą jauniems menininkams įsitraukti į profesionalaus teatro kūrimą. Tačiau šis ieškojimų etapas truko neilgai; trupei išsiskirsčius V. Bareikis pradėjo kurti įvairiuose Lietuvos teatruose, labiau stengdamasis prisitaikyti prie esamos teatrinės tradicijos nei ją keisti.

Priešinga kryptimi juda kiek vyresni už V. Bareikį, tačiau vis dar jaunesnei režisierių kartai priskiriami kūrėjai. Artūras Areima, dirbęs kaip laisvai samdomas režisierius, buvęs Nacionalinio Kauno dramos teatro režisieriumi, apsisprendė įsteigti savo teatrą ir nebepriklausyti jokiai institucijai. Tad režisierius, pradėjęs nuo formalistinių ieškojimų, ėmęsis klasikos perinterpretavimų, pastaruoju metu su aktorių trupe kartu kuria spektaklius socialinių, politinių ir asmeninių aktualijų temomis.

Panašia kūrybine kryptimi juda ir A. Jankevičius. Šis režisierius, dirbęs daugelyje valstybinių teatrų Lietuvoje, įsitvirtino kaip socialiai angažuotų spektaklių kūrėjas. Nors jis vis dar stato spektaklius įvairiuose šalies teatruose, siūlydamas ganėtinai provokatyvias temas, o su jomis ir netikėtas formas, bene radikaliausiai ir įdomiausiai eksperimentuoja su buvusių savo studentų trupe „Bad Rabbits“. Šios trupės darbai grįsti bendradarbiavimu, kolektyviškumu, dažnai kviečia dalyvauti žiūrovus ir retai kada vyksta tradicinėse scenos aikštelėse. Be to, juose išsakoma radikali kritika šiuolaikinei politikai, visuomeninei santvarkai, socialinei aplinkai, šiaip jau retai pasiekianti valstybinių teatrų scenas.

Tačiau ne visi jaunesnės kartos režisieriai imasi ieškoti galimybių kurti nepriklausomuose teatruose. Paulius Ignatavičius nesteigia savo teatro ar trupės ir dirba su jau egzistuojančiomis valstybiniuose ir nepriklausomuose teatruose. Neturėdamas nuolatinės darbo vietos ir spektaklius kurdamas su vis kitomis kūrybinėmis komandomis, yra suformavęs gan netolygų repertuarą. Tačiau pastaruoju metu jo darbus jungia išskirtinis dėmesys žmogui, atsidūrusiam kritinėje situacijoje, manipuliavimas skirtingais vaidybos būdais ir personažų įkurdinimas išraiškingoje scenografijoje.

Bene žinomiausia tarp jauniausių Lietuvos režisierių – Kamilė Gudmonaitė. Šios G. Varno mokinės darbų galima pamatyti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bei Oskaro Koršunovo teatre („OKT / Vilniaus miesto teatras“). Režisierė, stačiusi Augustą Strindbergą, W. Shakespeare’ą, Falką Richterį, dabar mėgina kolektyvinę kūrybą, neparemtą jokiu konkrečiu tekstu. Ne vieną teatro žiūrovą papirkusi savo „Sapno“ interpretacija, ji kuo toliau, tuo labiau tolsta nuo G. Varnui artimo estetizuoto, vizualaus teatro, ieškodama būdų apie socialines problemas kalbėti kiek įmanoma autentiškiau.

Režisūros injekcijos iš užsienio

Jauni režisieriai ne visada gali ir nori kopti į Lietuvos teatro olimpą. Tad siekiant tiek sustiprinti režisūrinio teatro pozicijas, tiek išplėsti teatrų trupių aktorių galimybes bei patirtį, vis dažniau bendradarbiaujama su užsienio režisieriais. Lietuvos teatruose sėkmingus darbus kūrė lenkai Krystianas Lupa bei Łukaszas Twarkowskis, latvis Valtris Sīlis, vengras Arpadas Schillingas.

Užsienio kūrėjai į Lietuvą atsiveža ne tik savo estetiką ir kūrybinio darbo metodus, bet neretai imasi ir Lietuvių režisierių netyrinėjamų temų. Visų pirma – Lietuvos ir Europos istorijos, ypač naujausios. Apie sausio 13-osios įvykius bene pirmasis Lietuvos teatro scenose prakalbo latvis V. Sīlis, o apie antrojo pasaulinio karo ir Holokausto pasekmes dabarčiai pastaruoju metu įsimintiniausiai kalbėjo K. Lupa „Didvyrių aikštėje“ ir Yana Ross „Mūsų klasėje“.

Apskritai Y. Ross yra vienas sėkmingiausių režisūros importo pavyzdžių Lietuvoje. Latvijoje, Rusijoje ir JAV augusi režisierė 2006 m. baigė studijas Jeilio dramos mokykloje ir jau 2007 m. Lietuvoj pastatė Elfriede Jelinek „Bembilendą“. Tačiau, priešingai nei dauguma kitų režisierių čia dirbusių vos kartą ar kelis, Y. Ross nuolat sugrįžta į Lietuvą ir daugiausiai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Lietuvoje jau yra sukūrusi daugiau nei 10 spektaklių. Šios režisierės darbai dera prie lietuviškos režisūrinio teatro tradicijos, papildydami ją moters perspektyva bei žvilgsniu iš šono. Jos naujausi spektakliai išsiskiria jautrios, subtilios vaidybos derinimu su teatrališkumu, išraiškinga scenografija, vaizdo projekcijomis. Statydama tiek klasikinius tekstus, tiek šiuolaikinę dramaturgiją, Y. Ross išryškina šalies, kurioje dirba, dabarties iššūkius ir dažnai skaudžias, bet retai viešinamas, temas.

Tolyn nuo režisūrinio teatro?

Teatro žiūrovai, kūrėjai ir kritikai, užaugę veikiami tokios stiprios režisūrinio teatro tradicijos, susidūrę su kitokiu teatru dažnai nusivilia. Po O. Koršunovo Lietuvoje neatsirado nei vieno taip stipriai debiutavusio ir taip ilgai stipriais darbais dominusio režisieriaus, tad XXI a. pradžioje ne kartą nerimauta dėl Lietuvos teatro ateities, konstatuojant stiprių režisierių trūkumą. Ir nors su tokiu apgailestavimu tektų sutikti, tačiau vis dėlto tai nereiškia lietuviško teatro pabaigos. Greta didžiųjų valstybinių teatrų, o kartais ir juose kuriamas teatras bendradarbiaujant kūrybinėse laboratorijose, atsisakant scenos aikštelių, tradicinės teatrinės hierarchijos ar net spektaklio, kaip jį tradiciškai įsivaizduotume.

Klaipėdoje veikiantis Klaipėdos jaunimo teatras – aktoriaus, režisieriaus ir pedagogo Valentino Masalskio išugdytų aktorių trupė. Šie aktoriai dirba beveik visus teatre reikalingus darbus, organizuoja festivalį „Jauno teatro dienos“, vaidina įvairių režisierių spektakliuose, o kartais ir patys imasi režisuoti. Jų veikla panašesnė ne į įprastinės aktorių trupės, bet į kartu uostamiesčio kultūrinį gyvenimą gyvinančios bendruomenės.

Klaipėdoje taip pat įsikūręs „Apeirono teatras“. Jo steigėjos Greta Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė su surinktų aktorių komanda dažniausiai kuria tamsius, filosofiškus spektaklius, kurių pagrindas visuomet būna pačių parašytas dramos tekstas. Ganėtinai panašiai veikia ir Kaune įsikūrusi trupė „Teatronas“. Tik šios režisierius Gildas Aleksa dažniausiai renkasi konkrečias socialines temas, o jo spektaklių pagrindas – kartu kuriantys, improvizuoti gebantys aktoriai.

Kolektyvinės kūrybos principus pastaruoju metu bene įdomiausiais rezultatais paverčia teatre vis dažniau kuriantis TV režisierius Jonas Tertelis bei režisierė, teatro vaikams kūrėja Olga Lapina. J. Tertelis šiuo metu dirba su dokumentika ir autobiografiškumu. Jo spektakliuose scenoje esantys profesionalūs aktoriai ar niekad nevaidinę žmonės pasakoja savo asmenines istorijas, tapdami autentiškais įvairų dabarties pasaulio aspektų liudininkais. O. Lapina naujausius spektaklius kūrė bendradarbiaudama su scenografe Renata Valčik. Spektakliuose „Kodas: HAMLET“ ir „Apie baimes“ bendradarbiaujama kur kas glaudžiau, nei įprasta Lietuvoje: abu darbai yra kelionės po scenografės kurtas instaliacijas, įrengtas įvairiose teatrų erdvėse, tad veiksmas ir vaizdas čia susijungia neįprastai glaudžiai, o režisūra kartais net užleidžia vietą scenografijai.

Dar glaudesniu bendradarbiavimu paremtas dažnas režisuoti pradėjusio aktoriaus darbas. Dažnai jie taip pat išsiskiria ir vienomis įdomiausių formos paieškų. Šiuo metu daugiau naujus spektaklius kuriantis nei pats juose vaidinantis Paulius Markevičius vaidybos studijas baigė E. Nekrošiaus kurse. Pradedantis režisierius jau yra sukūręs tradicinių dramos spektaklių, o greta jų savarankiškai ar su tarpdisciplinine komanda eksperimentuoja kurdamas performanso menui artimus darbus. „Dvi su puse“ derino muziką, teatrą, vizualiuosius menus bei žiūrovų dalyvavimą ir pasakojo apie nerimą. O monospektaklyje „Alberai, WRU?“ aktorius ir režisierius vaidina vienam žiūrovui. P. Markevičius teatrinį veiksmą pamažu paverčia performansu, kuriame dalyvauja ne jis pats, o atėjęs žiūrovas.

Kolektyviškumu ir bendruomeniškumu paremtas Karolinos Žernytės „Pojūčių teatras“. Ši režisierė baigė lėlių teatro vaidybos studijas ir dar ruošdamasi baigiamiesiems egzaminams sugalvojo teatro akliesiems idėją. Jos pojūčių spektakliai kuriami konsultuojantis su neregių bendruomene, su aktorių trupe eksperimentuojant, kokiais garsais, paviršiai, daiktais, kvapais ir skoniais įmanoma perteikti istorijas. Nors režisierė su savo kūrybine komanda stengiasi spektakliams suteikti ir patrauklią formą, kad juos būtų galima stebėti iš šalies nedalyvaujantiems matantiesiems žiūrovams, vis dėlto labiausiai koncentruojamasi į pojūčių dramaturgijos kūrimą. Įtraukiant visus žmogaus jutimus, išskyrus regą, ir prioritetą teikiant tiems, kuriems nėra pasiekiamas tradicinėmis priemonėmis sukurtas teatras, „Pojūčių teatre“ gilinamasi į liaudies tradicijas, pasąmonę, archetipus.

Lietuvos teatriniame pasaulyje režisūrinis teatras atrodo nepajudinamas. Jo ir nebūtina nuversti, bet greta vykstantys procesai, į teatro kūrybą įtraukiantys retesnes priemones, auditorijas bei temas, suteikia atsinaujinimo galimybę visam laukui. Taip pat vis labiau vertinamas bendruomeniškumas, kolektyviškumas – kartais tai sugeba suvilioti net, pavyzdžiui, O. Koršunovą, priklausantį didžiųjų režisierių individualistų bendruomenei.