Lki Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
VISOS MENO ŠAKOS

 

Kaip vystėsi šiuolaikinis Lietuvos šokis

Goda Dapšytė

Lyginant su teatru, šiuolaikinio šokio scena Lietuvoje – dar gana jauna, tačiau sparčiai ir nuolat kinta. Nepaisant nuolatinių finansinių sunkumų ir tebesivystančios infrastruktūros, kasmet debiutuoja naujų choreografų, kuriasi naujų kūrybinių darinių, steigiasi trupių. Mėgindami apžvelgti Lietuvos teatro žemėlapį, visų pirma kalbame apie režisierius, kurie keliauja iš vieno teatro į kitą, o štai apžvelgiant šiuolaikinio šokio sceną visų pirma verta kalbėti apie choreografų suburtas trupes ar įkurtus šokio teatrus bei prie jų veikiančias šokio studijas, mat šiuolaikinis šokis Lietuvoje – beveik išskirtinai nepriklausoma meno sritis, kurią grindžia nepriklausomų kūrėjų iniciatyva ir kūryba.

Šiuolaikinio šokio ištakos Lietuvoje remiasi išraiškos šokio pradininkės Danutės Nasvytytės darbais ir jos įkurta ritminės gimnastikos studija, kuri veikė tarpukario Kaune. Sovietinės okupacijos metu (1940–1990) šalyje buvo slopinamos bet kokios modernaus meno apraiškos, o šokio srityje toleruotos tik dvi šio meno formos: klasikinis baletas ir standartizuoti folkloriniai šokiai. Taigi D. Nasvytytės mokinės Kiros Katerinos Daujotaitės dėka Kaune 1969 m. įkurta studija „Sonata“, tęsusi iš Vokietijos atkeliavusio išraiškos šokio, kurį būtų galima laikyti pirmapradėmis šiuolaikinio šokio apraiškomis, tradicijas, galėjo egzistuoti tik neperžengdama mėgėjiškumo barjero.

Sovietmečiu vieninteliu profesionalumo kriterijumi buvo tapęs aukštosios mokyklos diplomas. Išraiškos, modernaus ar kitos šiuolaikinio šokio šakos SSRS, kur šiuolaikinis šokis, galima sakyti, net nebuvo laikomas menu, nebuvo dėstomos. Tad ir „profesionalumui“ kelio nebuvo. Be to, galimybė judesiu išreikšti abstrakčias, neužrašomas idėjas kėlė nerimą sovietinei cenzūrai, kuri taip pat prisidėjo prie apribojimų modernėjančio šokio meno profesionalėjimui. Taigi pirmieji šiuolaikinio šokio choreografai, dabar jau priklausantys vyriausiajai kūrėjų kartai, į profesionaliąją sceną formaliai atėjo iš mėgėjų lauko.

Didžiulės įtakos šiuolaikinio šokio vystymuisi turėjo 1995 m. įkurto Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) veikla. Greta to, kad, kaip įprasta tokio tipo organizacijoms, vykdė informacijos apie šokį kaupimą ir sklaidą, ši organizacija daugelį metų aktyviai prodiusavo naujus lietuvių choreografų darbus, rūpinosi edukacija. Startine šiuolaikinės nepriklausomos lietuvių choreografijos platforma tapo 1996 m. LŠIC surengtas „Naujojo šokio projektas“, kuriame buvo pristatyti tuzinas lietuvių choreografų darbų. Šis projektas tapo tolesnės šiuolaikinės lietuvių choreografijos plėtros pagrindu.

LŠIC nuo 2000 m. rengia Vasaros šokio mokyklą profesionalams ir pradedantiesiems, o nuo 1997 m. – didžiausią šalyje tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis“. Kasmet rengiamas festivalis į Lietuvą pritraukė tokias šokio žvaigždes kaip „La La La Human Steps“ (Kanada), „Cullbergballet“ (Švedija), „Carte Blanche“ (Norvegija), „Aterballetto“ (Italija), „Kibbutz Contemporary Dance Company“ (Izraelis), „Random Dance Company“ (Jungtinė Karalystė), „Ariadone / Carlotta Ikeda“, „Ballet de Lorraine“ (Prancūzija) ir daugelį kitų; LŠIC iniciatyva šalies publika galėjo susipažinti ir su Pinos Bausch (Vokietija) kūryba. Be to. LŠIC atstovauja Lietuvai tarptautiniuose renginiuose, mugėse, rūpinasi šalies choreografų kūrybos sklaida, leidžia elektronines „Šokio naujienas“ (www.dance.lt).

Pirmąja oficialiai pripažinta šiuolaikinio šokio kūrėja, pelniusia Kultūros ministerijos premiją, tapo Aira Naginevičiūtė. Šokio pagrindus ji įgijo „Sonatos“ studijoje Kaune, o choreografijos pedagogikos studijas baigė Klaipėdoje. Ji kuria didelės apimties, sudėtingus šokio spektaklius ir, pasak šokio kritikės Vitos Mozūraitės, yra labiausiai priartėjusi prie šokio teatro. 1998 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo surinktas pirmasis aktorių-šokėjų kursas, kuriam A. Naginevičiūtė pakviesta dėstyti improvizaciją ir šiuolaikinio šokio techniką. Nuo 2003 m. ji vadovauja šokio specialybės studentų kursams, dėsto improvizaciją ir kompoziciją. 2013 m. įkūrė šokio teatrą „AIROS“, kuriame kuria drauge su buvusiais mokiniais.

Iš gatvės šokiui priskiriamo breiko į šiuolaikinį šokį atėjęs šokėjas, choreografas ir pedagogas Vytis Jankauskas ilgus metus buvo ištikimas grynajam šokiui: jo sukaupti estetiški, iki detalių išbaigti, filosofiški šokio spektakliai kas kartą formulavo aiškius, tačiau atvirus klausimus. Pastaraisiais metais spektakliuose choreografas vis labiau akcentuoja socialinę kritiką. 1997 m. įkurtas V. Jankausko šokio teatras, kuris neapsiriboja vien menine ir kūrybine veikla: bendradarbiaudamas su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, inicijuoja ir vykdo įvairius edukacinius projektus Lietuvoje ir užsienyje. Greta V. Jankausko šokio teatro veikia ir profesionali šiuolaikinio šokio studija, išugdžiusi ne vieną puikų šokėją, populiarinanti šiuolaikinį šokį, rengianti jaunąją šokėjų ir žiūrovų kartą.

Choreografė ir pedagogė Birutė Banevičiūtė pirmoji įgijo šokio edukologijos (socialinių mokslų) daktaro laipsnį, apsigynusi disertaciją tema „Šokio gebėjimų ugdymas ankstyvojoje paauglystėje“. Nenuostabu, jog pastarasis jos kūrybos periodas skirtas vaikams ir jaunimui. 2007 m. jos įkurtas šokio teatras „Dansema“ plėtoja profesionaliojo šiuolaikinio šokio, skirto jaunajai publikai, kultūrą: prodiusuoja profesionaliojo šiuolaikinio šokio spektaklius vaikams, rūpinasi jų sklaida Lietuvoje bei užsienyje, organizuoja seminarus šokėjams, choreografams ir šokio mokytojams.

Nors kritinė šiuolaikinio šokio masė koncentruojasi sostinėje, seniausias šokio teatras veikia antrajame pagal dydį Lietuvos mieste – Kaune. Municipalinis Kauno šokio teatras „Aura“ įkurtas dar 1979 metais. Jo įkūrėja choreografė Birutė Letukaitė – „Sonatos“ studijos auklėtinė – šiame mieste tęsia ir plėtoja šiuolaikinio šokio tradicijas. Nuo 1989 m. šokio teatras „Aura“ rengia tarptautinį šokio festivalį „Aura“, o greta teatro veikiančioje studijoje išauklėti vieni geriausių lietuvių šokėjų. Teatras nuolat bendradarbiauja su kviestiniais užsienio choreografais ir taip kuria tvirtą ir įvairų repertuarą, įvertintą daugiau nei penkiomis dešimtimis miesto, šalies ir tarptautinių apdovanojimų. Be to, Kauno šokio teatras „Aura“ vienintelis Lietuvoje gali pasigirti tarptautine šokėjų trupe.

2005–2006 m. į Lietuvą grįžo pirmoji užsienyje studijas baigusių choreografų karta: Zalcburgo eksperimentinę šokio akademiją (SEAD) Austrijoje baigusi Loreta Juodkaitė, choreografijos bakalauro studijas Roterdamo šokio akademijoje Nyderlanduose baigusi Agnija Šeiko ir Šiaurės Karolinos universiteto Menų konservatorijoje bei Holinso universiteto ir Amerikos šokio festivalio (American Dance Festival) magistro programą baigusi Lina Puodžiukaitė.

Išskirtine plastine raiška apdovanotą L. Juodkaitę vos grįžusią į Lietuvą pastebėjo šokio kritikai prodiuseriai, ji pelnė publikos simpatijas. Siekdama kurti nepriklausomą produkciją, 2013 m. įkūrė Loros Juodkaitės šokio teatrą, tačiau pastaraisiais metais daugiausia kuria užsienyje. L. Puodžiukaitė į Lietuvą parsivežė amerikiečių moderniojo šokio tradicijas. Grįžusi kurį laiką kūrė Kauno šokio teatre „Aura“, vėliau vadovavo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų gimnazijos Baleto skyriui, o šiuo metu vadovauja Šiuolaikinio šokio asociacijai. A. Šeiko po studijų užsienyje grįžo kurti į Klaipėdą, kur ne tik įkūrė šokio teatrą, bet ir rengia būsimus šokėjus ir choreografus.

Uostamiestyje įsikūręs šokio teatras „Padi Dapi Fish“ vos per penkerius gyvavimo metus (įkurtas 2012 m.) tapo žanriškai įvairiausią repertuarą turinčia šiuolaikinio šokio trupe Lietuvoje. Iš jau daugiau nei penkiolika metų gyvuojančios menininkų grupės „Žuvies akis“ išaugęs choreografės A. Šeiko įkurtas šokio teatras jungia grupę aktyviai kuriančių šokėjų ir choreografų, drauge formuojančių įvairialypį „Padi Dapi Fish“ veidą. Šio teatro repertuare – ir įvietinti spektakliai-ekskursijos, ir šokio spektakliai vaikams, ir įvairių formų standartinės apimties šiuolaikinio šokio darbai. A. Šeiko kūrybai būdingas tarpdiscipliniškumas: bendradarbiaudama su skulptoriais, videomenininkais ir kompozitoriais ji išplečia spektaklio erdvės sampratą ir choreografiją papildo unikaliu judesio ir objektų, judesio ir paveldo sąlyčiu, taip kurdama savitą estetiką. Be A. Šeiko šiame šokio teatre kuria jaunosios kartos choreografai Dovilė Binkauskaitė, Inga Kuznecova, Petras Lisauskas, Darius Berulis.

2017 m. Vilniaus miesto šokio teatro vardas suteiktas vienam jauniausių profesionalių šokio teatrų šalyje – „Low Air“. Šis urbanistinio šokio teatras įkurtas sėkmingai debiutavus choreografų Airidos Gudaitės ir Lauryno Žakevičiaus duetui „Feel Link“ (2011). Tai buvo pirmasis bandymas Lietuvoje profesionalioje scenoje sujungti gatvės ir šiuolaikinio šokio estetikas. „Low Air“ formuoja gana įvairų repertuarą: nuo sceninių iki atviroje erdvėje atliekamų duetų ir dramos teatro kalbą su gatvės šokiu jungiančio spektaklio iki „Šventojo pavasario“. Greta teatro veikianti šokio studija aktyviai buria šokiu besidominčią bendruomenę, atlieka socialines funkcijas ir ruošia naują šokio kūrėjų kartą.

Jauniausioji kūrėjų kartą kol kas nesiburia į trupes ar teatrus, kuria kaip nepriklausomi choreografai, tik pastaruosius kelerius metus ėmė jungtis į duetus. Be jau minėto kūrybiniu duetu paremto šokio teatro „Low Air“, duetus su skirtingais šokėjais ir choreografais renkasi kurti ir puikiai atlieka šokėjas ir choreografas Marius Pinigis: kartu su Mantu Stabačinsku sukūrė duetą „ID: D&G“ (2014), o su gatvės šokio atstovu Mariumi Paplausku – „(g)round zero“ (2016). Ryškiai sužibo ir šiuo metu jauniausios kartos šokėjų ir choreografių Agnietės Lisičkinaitės ir Gretos Grinevičiūtės duetas „B ir B dialogas“ (2016): jaunosios kūrėjos apie pasaulio ir savęs stebėjimus pasakoja originalo ir perdirbinio kategorijomis, pasitelkdamos savo pačių avatarus B ir B leidžiasi į naivias autentiškumo paieškas. Naujausias jų bendras darbas, sukurtas būnant rezidencijoje JAV, pavadintas „American Dream“.

Nors šokėja ir choreografė Rūta Butkus 2013 m. įkūrė šokio teatrą „comma8“, tačiau daugiausia kuria monospektaklius ir performansus, pasižyminčius ryškia, savitai atšiauria estetika. Vizualiesiems menams artima estetika ir logika pasižymi Austėjos Vilkaitytės, kuri taip pat neretai renkasi solinę formą, kūriniai.

Jaunoji lietuvių šokio kūrėjų karta, savaime suprantama, ieško naujų kelių ir naujos kalbos. Jie vis dažniau pasitiki žodžiu ir vaizdu: spektaklius papildo tekstiniai monologai ir ryškūs judesių dialogai su veiksmu vaizdo ekrane. Jie linkę reflektuoti supantį pasaulį, nevengia rodyti humoro jausmo ir rečiau leidžiasi į gilius, bendrinius filosofinius apmąstymus, būdingus pirmajai nepriklausomos Lietuvos choreografų kartai.

Tad šiuo metu šiuolaikinio šokio centrai yra pasiskirstę tarp Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Visuose trijuose miestuose veikia bent po vieną profesionalią šiuolaikinio šokio studiją, universitetuose rengiami šokėjai ir choreografai, kiekvienas iš miestų turi po vieną tarptautinį festivalį („Naujasis Baltijos šokis“ – Vilniuje, „Aura“ – Kaune, „Plartforma“ – Klaipėdoje), pristatantį šiuolaikinio šokio spektaklius. Iš viso Lietuvoje veikia dešimt nepriklausomų ir dvi municipalinės šokio trupės, spektaklius kuria keliolika nepriklausomų choreografų. Nors šokio sritis vystosi ir profesionalėja sparčiai, nacionalinius choreografijos bruožus apibrėžti būtų dar kiek ankstoka – ši sritis gyvuoja vos daugiau nei du dešimtmečius ir jos vystymasis tik ima įgauti pagreitį. Šokio mokykla šalyje vis dar formuojasi absorbuodama vis naujas įtakas, o profesionalioji šokio scena gyvuoja kūrybinių potvynių ir atoslūgių režimu. Tačiau, nepaisant konkurencijos su gilias tradicijas turinčiu dramos teatru, dėl tarptautinių festivalių, ilgus metus aktyviai veikiančių šokio studijų ir nepriklausomų trupių veiklos šiuolaikinio šokio kūrėjai ne tik išsikovojo savo vietą Lietuvos scenos menų žemėlapyje, bet ir išsiugdė nuolatinę, reiklią publiką.

Renginiai