Lki Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
VISOS MENO ŠAKOS

Lietuvos kinas

PRATARMĖ // Auksė Kancerevičiūtė

Pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių kinas vis dažniau minimas tarptautiniu mastu. Lietuviško kino premjeros vyksta žymiausiuose pasaulio kino festivaliuose: Kanuose, Venecijoje, Berlyne, Toronte, San Sebastiane, Karlovi Varuose, Lokarne, Amsterdame, Busane ir kt. Žymių ir iki šiol aktyviai kuriančių režisierių Audriaus Stonio, Šarūno Barto retrospektyvinės programos buvo pristatytos tokiuose festivaliuose kaip „Visions du Réel“ (Šveicarija), Kartagenos (Kolumbija), Transilvanijos (Rumunija), Paličo (Serbija) Europos kino festivalyje, Tarptautiniame Kijevo kino festivalyje „Molodist“ (Ukraina). Avangardinio kino pradininkas Jonas Mekas per savo daugiau nei 60-ies metų karjerą ne vieną žiūrovų kartą išmokė kitaip patirti kiną – nuo avangardo provokacijų ir dokumentinių filmų iki 8 mm juostos namų gamybos filmų. J. Meko įtaka iki šiol justi daugelio menininkų ir kinematografininkų kūryboje.

Per du atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius užaugo jaunų ir ambicingų režisierių karta, pamažu keičianti lietuvių kino veidą. Vykstančių permainų nuojautą stiprina ne tik išaugęs filmų gamybos mastas (praėjusiu dešimtmečiu pasirodydavo du trys pilnametražiai vaidybiniai filmai per metus, o štai 2016 m. kino teatruose įvyko 13 lietuviškų filmų premjerų), bet ir drąsūs jaunųjų menininkų debiutai. Juose – ironiškas žvilgsnis į mus supančią tikrovę (Andriaus Blaževičiaus „Šventasis“), socialinių kaukių, įvaizdžio ir „tobulos“ šeimos santykių analizė (Linos Lužytės „Amžinai kartu“). Žymiausi pastaraisiais metais sukurti lietuvių vaidybiniai filmai gilinasi ir į sudėtingą šalies istoriją, kreipia dėmesį į modernios visuomenės problemas, išryškėjusias dviejų skirtingų santvarkų ir dviejų amžių sandūroje.

Nuo XX a. 7 dešimtmečio Lietuvos dokumentiniame kine susiformavo stipri, iš kartos į kartą perduodama tradicija, skatinanti kūrėjus ieškoti savitų požiūrio taškų, gilintis į egzistencinius būties klausimus, tautinę savastį. Šiuolaikinis lietuvių dokumentinis kinas neretai laužo nusistovėjusius kanonus, ieško naujų būdų perteikti tikrovę. Jauni režisieriai filmuose neretai akcentuoja skaudžias visuomenės problemas, kreipia dėmesį į rizikos zonoje atsidūrusius žmones. Trumpametražiai ir animaciniai filmai taip pat išsiskiria novatoriškumu bei nestandartiniais sprendimais.

Per sandūrą su autorinio kino tradicija atsiskleidžia naujos stilistinės, teminės nacionalinės kinematografijos tendencijos, kurias ir pristatome šiame leidinyje.

DOKUMENTINIS KINAS. ĮŽENGĘ Į LAIKO UPĘ // ŽIVILĖ PIPINYTĖ

Miglota pradžia

Lietuvių kinas – vienas jauniausių Europoje. Profesionali nacionalinė kinematografija ėmė kurtis vėlai – tik įpusėjus XX amžiui; lietuvių kino pradžia užfiksuota kinematografininkų pasakojimuose. Viena legendų žymi ir dokumentinio kino pradžią: pirmasis Lietuvos vaizdus (deja, neišlikusius) dar 1909 m. nufilmavo tuometinis Kauno gyventojas Władysławas Starewiczius, netrukus išvykęs į Maskvą ir tapęs pasaulinės lėlių animacijos pradininku. XX a. pradžios Lietuva buvo įdomi lietuvių emigrantams; JAV jų buvo daugiausia, todėl šalyje filmuoti vaizdai rodyti lietuvių kolonijose. 1918 m., atsikūrus nepriklausomai valstybei, naujosios Lietuvos valdžios nurodymu pradėta kurti kino kronika – joje atsispindi oficialios šventės, parodos, prezidentai ir pareigūnai, paradai, gražėjantis Kaunas... Trumpai tariant, visa tai, kuo norėjo ar galėjo didžiuotis jauna valstybė.

Po Stalino saule

1940 m. Lietuvą užėmė sovietų kariuomenė ir šalis buvo inkorporuota į SSRS. Vienas pirmųjų naujos valdžios žingsnių buvo Kaune įkurti Lietuvos kino kronikos studiją. Ji reguliariai leido kino žurnalus, kurie agitavo už „naują gyvenimą“. Taip dokumentinė kino kronika iškart įgijo funkciją, kurios nebeatsikratė beveik pusę amžiaus.

Vokiečių okupacijos metais Lietuvoje siužetus propagandiniams filmams filmavo tik naciai. 1944-aisiais, kai Lietuva vėl tapo sovietų respublika, kino studija atnaujino darbą. 1946 m. pradėti gaminti kino žurnalai Tarybų Lietuva, o pirmieji dokumentiniai filmai pasirodė 1947-aisiais. Falsifikuota pokario tikrovė skirtingų šalių kronikoje beveik identiška: žmonės pakiliai dalyvauja rinkimuose, džiaugiasi darbo laimėjimais, stato gamyklas, nuima gausų derlių, o nuasmeninto gyvenimo vaizdus lydi patoso kupinas diktoriaus komentaras. Pagražintos tikrovės vaizdai disonavo su realybe. Už kadro liko žiaurus susidorojimas su kovotojais partizanais, deportacijos į Sibirą, prievartinė kolektyvizacija. Bet kino gamyba augo. 1949 m. kino studija perkelta į Vilnių, o lietuviai vis dažniau vyko į Maskvą ir Leningradą studijuoti kino.

Dokumentika ima kalbėti savo balsu

Po Stalino mirties prasidėjęs atlydys akivaizdus ir dokumentiniame kine. Iki tol žmogus dokumentiniuose filmuose tebuvo tik tam tikra socialinė ar ideologinė funkcija – darbininkas, valstietis, tarybinis inteligentas. Tačiau 6 dešimtmečio pabaigoje pradeda kurtis originali lietuvių dokumentinio kino mokykla. Jos pradžią žymi Viktoro Starošo filmai „Svajos ir likimai“ (1961), „Nenusimink, Virginijau“ (1962) – juose rodomos skirtingos kartos, jų svajonių ir realybės susidūrimas, žengiant į suaugusiojo gyvenimą. Starošo filmai įrodė, kad dokumentiniame kine svarbi ir asmeninė režisieriaus intonacija.

Prie lietuvių dokumentinio kino atsinaujinimo ypač prisidėjo 7 dešimtmečio pradžioje į Lietuvą sugrįžę Maskvos kinematografijos instituto absolventai Algimantas Dausa, Almantas Grikevičius ir Robertas Verba. Jų filmuose keičiasi požiūris į herojus. Herojus jiems yra įdomaus likimo žmogus, galintis apie save kalbėti pats. Keičiasi ir požiūris į dokumentinį kiną. Atsisakoma paviršutiniško tikrovės ar įvykių fiksavimo, „objektyvaus“ diktoriaus komentaro, atsiranda vis daugiau metaforų, įmantraus montažo. A. Grikevičiaus filme apie Vilnių ir jame atsispindinčią istoriją „Laikas eina per miestą“ (1966) nenuskamba nė vienas žodis. Tačiau vaizdas ir garsas filme kuria intensyvų kino asociacijų lauką, jau įprastą to meto Europos kinui.

Ideologizuota dokumentika ir poetinis kinas

Nuo 7 dešimtmečio pradžios lietuvių dokumentiniame kine formuojasi dvi pagrindinės kryptys. Oficiozinis dokumentinis kinas buvo propagandos įrankis; jo kūrėjai nevengė manipuliuoti faktais ar inscenizuoti vadinamosios socialistinės tikrovės. Poetinė dokumentika radosi, kai dokumentinis kinas išgyveno pakilimą ne tik SSRS, bet ir visame sovietų bloke. Tada dokumentinį kiną visaip stengtasi įteisinti kaip meninės kūrybos sritį, dokumentininkai bendravo su kitų respublikų kūrėjais, jų filmai buvo rodomi kino teatruose.

Poetinio dokumentinio lietuvių kino tradiciją suformavo R. Verba (1932–1994). Filmuose „Senis ir žemė“ (1965), „Čiūtyta rūta“ (1968), „Šimtamečių godos“ (1969) jis rodė lietuviškos pasaulėjautos savitumą; filmų herojais dažnai rinkdavosi senus žmones, kalbančius apie prisirišimą prie žemės, darbo ir gimtinės grožį. Kartu su jais į ekraną perkėlė ir patriarchalinę kaimo pasaulėjautą bei vertybes, kurias aktyviai naikino sovietinė propaganda. R. Verbos filmai formavo lietuvių kino dokumentikos stilių: lietuvių dokumentiniame kine iki šiol gyvas jam būdingas polinkis į metaforišką vaizdą ir išraiškos priemonių minimalizmą.

Šią tradiciją pratęsė Henrikas Šablevičius (1930–2004), Edmundas Zubavičius, Diana ir Kornelijus Matuzevičiai, Rimantas Gruodis. 7 ir 8 dešimtmečių filmuose poetinės dokumentikos kūrėjai stengėsi rodyti pasaulį, kuris dar šalia, bet jau pradedąs nykti. Kai kurie filmų autoriai, beje, nevengė ir pasišaipyti iš ideologinių dogmų, parodyti jas kaip savotišką karnavalą (E. Zubavičiaus „Mums nebaisūs jokie priešai“, 1978). Kita vertus, ir vaidybinis, ir dokumentinis lietuvių kinas herojais visada mielai rinkdavosi įvairiausius keistuolius, žmones, netelpančius į oficialaus ir unifikuoto gyvenimo rėmus. Keistuolių portretais („Apolinaras“, „Žiniuonė“, „Kretingos medinukai“) ypač išgarsėjo H. Šablevičius. Savamoksliai menininkai, artistiškos sielos mokslininkai ir milicininkai padėjo režisieriui sukeistinti tikrovę, išryškinti jos groteskiškąją pusę, todėl jo filmuose tiek daug metaforų, poetinių komentarų, stilizavimo.

Nediagnozuota socialinė tikrovė

Atvirai angažuotą kiną Lietuvoje kūrė žmonės, kurių ištikimybe komunistiniams idealams niekas neabejojo. Filmuose jie apdainuodavo komunistų partijos veikėjus, pasakodavo, kaip lietuviai esą sveikino sovietų valdžią, ateistiniuose filmuose „demaskuodavo“ kunigus.

Tačiau 8 dešimtmečiu ėmė ryškėti ir nauja socialiai angažuoto dokumentinio kino kryptis, siejama su V. Starošo ir Rimtauto Šilinio vardais. V. Starošo filme „Aš myliu direktorę“ (1978) atvirai prabilta apie tėvų paliktus vaikus. R. Šilinio filmuose „Savojo ‘aš’ beieškant“ (1978) ir „Randas“ (1985) bandyta prabilti apie jaunimo nusikalstamumą. Kitaip „socialistinę“ tikrovę kritikavo satyriniai Gedimino Skvarnavičiaus filmai, kuriuose jis šmaikščiai analizuodavo prekių deficito, prasto aptarnavimo, net blogai pagamintų batų problemas („Prie mėsos reik drąsos“, 1975; „Galėčiau būti apolonu“, 1978; „Ko ašaroja Medėja“, 1978).

Prasidėjus Michailo Gorbačiovo perestroikai, sukrėtimu tapo Sauliaus Beržinio „Vėliava iš plytų“ (1988): pirmąkart sovietų kine atvirai prabilta apie armijoje klestinčią prievartą. Filmas pasakojo apie kareivį iš Lietuvos, kuris nušovė savo prievartautojus. Vieną pirmųjų jį pastebėjo ir tarptautinių festivalių rengėjai.

Vis dėlto nepakankama sociumo ir socialinių bei istorinių permainų analizė iki šiol yra silpnoji lietuvių dokumentinio kino vieta. Ji sietina ir su pastebima kūrėjų inercija. Ir anksčiau, ir dabar kuriama daug dokumentinių filmų-istorinių asmenybių ir menininkų portretų. Portreto žanras lietuvių dokumentikoje pats atspariausias ir meistriškumo, ir, deja, klišių požiūriu. Pastaraisiais dešimtmečiais savotiškais kultūros metraštininkais tapo Algirdas Tarvydas, Vytautas Damaševičius, Juozas Matonis; prie jų prisijungė ir jaunosios kartos kūrėjai Vytautas V. Landsbergis, Agnė Marcinkevičiūtė. Filmuose įamžinami žinomi bei primiršti kultūros veikėjai, tarp kurių – ir Europos Disney’umi vadinamas lėlinės animacijos kūrėjas W. Starewiczius, tapęs Donato Ulvydo, Rasos Miškinytės, Lino Augučio, Mareko Skrobeckio filmo „Vabzdžių dresuotojas“ (2008) personažu.

Permainų kinas

1985–1990 m. buvo dramatiško lietuvių kino lūžio metai, kai subyrėjo ne tik visa iki tol egzistavusi cenzūros, bet ir gamybos bei platinimo sistema. Vyresnioji karta išnaudojo galimybę prabilti apie iki tol neminėtiną pokario rezistenciją ir deportacijas. Daug filmų fiksavo nacionalinio pakilimo ir Sąjūdžio pradžią, tačiau juose neišvengta deklaratyvumo.

9 dešimtmečiu į lietuvių kiną atėjo nauja karta. Jauni režisieriai aiškiai deklaravo savo požiūrį ir į kiną, ir į tikrovę. Pirmieji Šarūno Barto, Arūno Matelio, Audriaus Stonio, Valdo Navasaičio dokumentiniai filmai rodė posūkį į asmenišką kiną. Jauni režisieriai nenorėjo tapatintis nei su idealizuojama praeitimi, nei, atsivėrus vartojimo laisvei ir įsigalint vakarietiškai masinei kultūrai, su vis labiau karikatūrėjančia dabartimi. Š. Barto filme „Praėjusios dienos atminimui“ (1990), A. Matelio juostoje „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ (1990), A. Stonio „Neregių žemėje“ (1991) ar V. Navasaičio „Rudens sniege“ (1992), Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių „Iliuzijose“ (1993) pastebimas noras kalbėti apie egzistencinius dalykus. Tai filmai, kur klausiama apie vienatvę, gyvenimo prasmę, būties laikinumą; jų pasaulis tarsi pamatytas herojų, visuomenės ar istorijos marginalų, akimis – tuščias, apleistas, griūvantis. Kartu šie filmai – ir savotiški vidiniai jų autorių peizažai. Režisieriai palyginti laisvai elgiasi su tikrove, nors ir neatsisako (net atvirkščiai) jos stebėjimo principų. Statiška kamera mėgsta fiksuoti laiką – būtent jis vis dažniau užpildo kadrą ir tampa filmo dominante.

Originalūs dokumentinio kino kalbos eksperimentai neliko nepastebėti: A. Stonio „Neregių žemė“ buvo apdovanota prizu „Felix“ kaip geriausias 1992 m. Europos dokumentinis filmas. Sovietmečiu užsienyje beveik nerodytas, lietuvių dokumentinis kinas po 1988 m. nuolat sulaukia tarptautinių kino renginių dėmesio.

Lūžio metais didelės įtakos turėjo ir garsaus kino avangardininko Jono Meko kūryba. Jo pamokos atsispindi ir pas jį Niujorke 10 dešimtmečio pradžioje besistažavusių Artūro Jevdokimovo, Juliaus Ziz, Algimanto Maceinos, V. V. Landsbergio filmuose. Senelio palaikų perkėlimo iš Sibiro į Lietuvą akciją užfiksavęs A. Maceinos filmas „Juoda dėžė“ (1999) iki šiol lieka vienas originaliausių lietuvių dokumentinio kino eksperimentų.

Nauji vardai, naujos idėjos

Lietuvių dokumentika keičiasi, nes keičiasi ir ją kuriantys žmonės. Tačiau iki šiol lietuvių joje pagrindinė yra vadinamosios meninės dokumentikos kryptis. Svarbių apdovanojimų, tarp jų ir Amerikos režisierių gildijos (GDA) apdovanojimą už geriausią dokumentinį filmą, pelnęs A. Matelio „Prieš parskrendant į Žemę“ (2005) pasakoja apie kraujo vėžiu sergančius vaikus. Filmas tampa tikrovės ir mirties meditacija, prabyla apie buvimo Žemėje stebuklus.

Filosofiniai A. Stonio apmąstymai apie istoriją, kūną, šeimą, vienatvę filmuose „Ūkų ūkai“ (2006), „Varpas“ (2007), „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim“ (2010), „Raminas“ (2011), „Kenotafas“ (2012), „Avinėlio vartai“ (2014) rodo, kad režisierius vis giliau skverbiasi į dokumentinio kino prigimtį, eksperimentuoja. Naujausias A. Stonio filmas „Moteris ir ledynas“ (2016) jau spėjo pelnyti ne vieno tarptautinio kino festivalio apdovanojimą. Pagrindiniai jo veikėjai – mokslininkė glaciologė Aušra Revutaitė ir Tian Šanio kalnai, kur trijų su puse tūkstančio metrų aukštyje ji viena gyveno trisdešimt dvejus metus, didžiąją laiko dalį visiškai atskirta nuo pasaulio. A. Stonys nepasakoja A. Revutaitės istorijos. Tiksliau, jis pasakoja ją kitaip nei dauguma šiuolaikinių dokumentininkų, kurie įpratino, kad filmo herojus būtinai turi apsinuoginti ar net tapti ekshibicionistas. A. Stonys bando suprasti, kaip kalnai tampa vienintele įmanoma gyvenimo erdve, kodėl tokia prasminga yra moterį supanti tyla.

Filosofiškuose dokumentiniuose filmuose Romas Lileikis įamžina nykstančius spalvingo Vilniaus kvartalo Užupio autochtonus („Saša“, 2006; „K+M+B“, 2001), kuria netikėtą savo giminės – didžiojo lietuvių menininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio palikuonių – istoriją („Dangaus šešėlis“, 2008). R. Lileikio filmas „Maat“ (2013) tarsi sugrąžina į lietuvių poetinės dokumentikos pradžią, nespalvotą dokumentinį kiną, nušvintantį šimtais kasdienybės spalvų. Jame rodomi šviesūs vaikų ir jaunuolių veidai, įkvėpimo ir kantrybės nutvieksti jų mokytojai, pajūryje besiplaikstantys aitvarai. Taip režisieriaus formuluoja pagrindinę filmo mintį apie kiekvienam svarbų susitikimą su Mokytoju, apie kūrybos džiaugsmą, gal dar – ir apie vaiko nesuvokiamą, bet siekiamą laisvę.

Moterų žvilgsnis

Iki nepriklausomybės lietuvių dokumentikoje dirbo tik dvi moterys – Bitė Pajėdienė ir Laima Pangonytė. Paskutiniais dešimtmečiais lietuvių kinas vis dažniau atsiveria ir moterų žvilgsniui. Savito braižo režisierės Janinos Lapinskaitės filmų herojai – autsaideriai, neįgalieji, marginalai, provincijos gyventojai („Iš elfų gyvenimo“, 1999; „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“, 2002; „Traukinys stovi penkias minutes“, 2009) atvėrė iki tol lietuvių kino nepastebėtus mikropasaulius; Inesos Kurklietytės „Moterų paslaptys“ (2005) bei „Lengvas raganavimas” (2004) masina žiūrovus gimdymo misterijomis. Oksana Buraja („Dienoraštis“, 2004; „Išpažintis“, 2009) drąsiai kaunasi su visais dokumentinio kino tabu, o filmuose „Kretos sala“ (2009) ir „Liza, namo!“ (2012) vis labiau priartėja prie ribos su vaidybiniu kinu. Pastarojo filmo herojė – maža mergaitė – yra lyg vaikystės grožio, kuriam iškilo grėsmė, metafora. Liza vis bėga iš namų, kur renkasi įtartini dėdės ir tetos – geria, rūko, o mergaitės mama negaili vaikui nei piktų žodžių, nei bausmių. Liza yra tarsi šviesi gėrio idėja, atsiradusi tarp gyvenimo piktžolių. Ji bando priešintis, bet ar ilgam? Mergaitės trapumą ir viduje slypintį gėrį pabrėžia operatorės Kristinos Sereikaitės kamera.

K. Sereikaitę galima vadinti jauno režisieriaus Lino Mikutos filmų bendraautore, nes jo „Dzūkijos jautis“ (2013), „Pietūs Lipovkėje“ (2013) ar „Šaltos ausys“ (2016) pelnė tarptautinių kino festivalių prizus būtent už operatorės darbą. L. Mikutos filmų veikėjai – taip pat autsaideriai, benamiai, kaimo marginalai ir atsiskyrėliai, tačiau K. Sereikaitės kamera padeda suteikti jų nykiai egzistencijai poetiškos ar baisios pasakos atspalvį.

A. Marcinkevičiūtė ne vienerius metus kuria menininkų kino portretus. Jos filmų herojais tapo rašytojai Jurgis Kunčinas („Veik laimingas“, 2004), Jurga Ivanauskaitė („Šokis dykumoje“, 2009), Justinas Marcinkevičius („Prie rugių ir prie ugnies“, 2010), Renata Šerelytė („Sapno siūlas“, 2007), dainininkas Arnoldas Vokietaitis („Prisimenu motinos balsą“, 2016) ir daugelis kitų žmonių, svarbių Lietuvos menui. Išskirtinis režisierės bruožas – noras perteikti portretuojamojo asmenybės unikalumą, pasitelkiant kuo daugiau archyvinės medžiagos, įsiklausant į kiekvieną portretuojamojo žodį, – kartais toks filmas tampa tiesiog herojaus monologu.

Naujų išraiškos būdų ir temų nuosekliai ieško Giedrė Beinoriūtė. Jos filmų „Troleibusų miestas“ (2003), „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ (2005), „Gyveno senelis ir bobutė“ (2008) herojai – ekscentriški troleibusų „zuikiai“, didžiojo kino prisilietimą patyrę Krymo stepių gyventojai ar vaikiškoje pasakoje atsidūrę Sibiro tremtiniai. Režiserė kartu su herojais pripildo filmus fantasmagoriškų istorijų. Jose susilieja groteskas ir ironija, paslaptys ir beveik neįžvelgiami sielos randai. Filme „Pokalbiai rimtomis temomis“ (2012) režisierė kalbasi su vaikais, bando suprasti jų traumas, viltis, išgyvenimus, laimės akimirkas, prisiminimus. Šįkart G. Beinoriūtė pasirinko minimalistinį stilių – kadre tik vaikas, atsakinėjantis į jos klausimus. Ir nieko daugiau – fonas neutralus, jokių priešistorių; režisierės reakciją taip pat tik galime nujausti.

Lietuvoje daug diskusijų sukėlė ironiškas Giedrės Žickytės filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (2011). Jauna režisierė pabandė kitaip pasižiūrėti į naujosios Lietuvos nepriklausomybės ištakas – „Sąjūdžio“ judėjimą ir „dainuojančią revoliuciją“, ir jos filmas prabyla jaunimui suprantamų vaizdų kalba. Prarasto laiko tyrinėjimus pratęsė G. Žickytės filmas „Meistras ir Tatjana“ (2014). Režisierę domina sovietmetis, jo menas, kultūra ir bohemos gyvenimas. Filmo herojai – Vitas ir Tatjana Luckai: garsus, tragiškai miręs lietuvių fotografas ir jo mūza; jų meilės istorija ir yra pagrindinė filmo tema. V. ir T. Luckų pasaulis gimsta žiūrovų akyse: originalus butas, jame gyvenantis liūtukas, bohemiški draugai ir sudėtinga epocha, kurią suprasti sunku.

Prisiminimai nepalieka G. Žickytės kartu su Čilės režisere Maite Alberdi kurto filmo „Aš čia tik svečias“ (2016) herojės Josebos. Ji jau daug dešimtmečių gyvena Čilėje, bet senelių namuose, kur atsidūrė susirgusi Alzheimerio liga, kalba tik apie praeitį. Liga ištrina tai, kas vyko vakar, bet Joseba prisimena Ispaniją, vaikystės gatves, baskų kalbą. „Aš čia tik svečias“ kūrėjos subtiliai bando išsklaidyti baimę, parodyti, kad atsiminimai išlieka ilgiau net už savivoką, kad jie nugali mirtį. Bet optimizmo doze jos nesitenkina ir bando įvardyti, kas slypi po Josebos kasdienybės vaizdais, žadinančiais ir šypseną, ir liūdesį. Šis filmas buvo nominuotas Europos kino akademijos apdovanojimui ir sulaukė keliolikos tarptautinių festivalių apdovanojimų.

Apie nuskriaustus ir teisuolius

Lietuvių režisieriai dažnai žvelgia į pasaulį likimo nuskriaustų žmonių akimis. Julijos ir Rimanto Gruodžių filmo „Upė“ (2010) herojai – nuo pasaulio upės atskirto kaimo žmonės ir jų vaikai. Naujausios kartos kūrėjas Mindaugas Survila kelerius metus stebėjo netoli Vilniaus šiukšlyno įsikūrusius benamius. Jo filmas „Stebuklų laukas“ (2011) atskleidžia šių žmonių kasdienybę ir viltis. Lina Lužytė filme „Igruški“ (2012) jautriai atskleidė kelių Baltarusijos bedarbių, siuvančių minkštus žaislus, kasdienybę. Tarptautinio pripažinimo sulaukė Marato Sargsyano filmas „Tėvas“ (2012) – pasakojimas apie nusikaltėlį recidyvistą, kuris gyvenimo pabaigoje tapo daugiavaikiu tėvu. Jo tikslas – seniausio Lietuvos tėvo vardas. M. Sargsyano filmas kelia prieštaringus jausmus: regis, režisierius liko ištikimas idėjai sukurti šviesų filmą apie buvusį nusikaltėlį, kuris tapo rūpestingu tėvu, nors filmuota medžiaga šiai koncepcijai priešinasi – šeimos tikrovė apgailėtina.

Pastaraisiais metais lietuvių dokumentininkai vis dažniau gręžiasi į pokario metus – sukurtas ne vienas filmas apie po Antrojo pasaulinio karo pabaigoje su sovietais kariavusius rezistentus prarastą, ilgam iš istorijos ištrintą kartą. Nuosekliai šią temą filmuose „Baladė apie Daumantą“ (1995), „Partizano žmona“ (2011), „Trispalvis“ (2013) analizuoja V. V. Landsbergis.

Debiutinio Manto Kvedaravičiaus filmo „Barzakh“ (2010) premjera įvyko Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, juo atidaryta „Panoramos“ programa. Kelerius metus Čečėnijoje praleidęs antropologas M. Kvedaravičius filme pasakoja apie dingusius ir pagrobtus žmones. Poetiškai perteikęs jų artimųjų skausmą, dingusiųjų paieškas bei išlikusių gyvų patirtį, debiutuojantis režisierius sulaukė daugybės festivalių dėmesio ir prizų. 2016 m. M. Kvedaravičius sukūrė dokumentinę impresiją „Mariupolis“ – pasakojimą apie kelis Ukrainos miesto, kuris po Rusijos agresijos atsidūrė ties fronto linija, gyventojus.

Naujoji lietuvių kino dokumentika gali pasirodyti dviprasmiška: tariamame pasaulio dugne režisieriai ieško dvasingumo apraiškų; gyvenimo prasmės – fiksuodami kasdienybės tėkmę, istorijos išminties – pasakodami iš pirmo žvilgsnio pasakiškas savo personažų istorijas. Lietuvių dokumentininkai žvelgia į tikrovę tarsi atsisakydami atskirti tai, kas amžina, nuo to, kas laikina. Jie drąsiai neria į sraunią laiko upę.

ŠIUOLAIKINIS PILNAMETRAŽIS LIETUVOS KINAS // Renata Šukaitytė

Kinematografinės ambicijos, iššūkiai 

Lietuva – viena mažiausių kino gamintojų pasaulyje, per metus sukurianti nuo 2 (2011) iki 21 (2016) vaidybinių pilnametražių filmų per metus. Lietuvos kino kompanijos paprastai būna mažos ir vienu metu gali vykdyti 1–3 kino projektus. Vidutinis pilnametražio vietinės gamybos filmo biudžetas siekia nuo 500 000 iki 2 000 000 eurų – nedaug, palyginti su vidutinio europietiško filmo gamybos biudžetu. Jo dydį nulemia menkas kino rėmimas, maža rinka kalbos požiūriu bei tai, kad beveik nesama mecenavimo ar asmeninio rėmimo atvejų, vietinių transliuotojų paramos. Tad Lietuvos audiovizualinė produkcija didžiąja dalimi priklauso nuo valstybinio finansavimo, bendrų projektų su užsienio prodiuseriais ir Europos kino rėmimo iniciatyvų (pavyzdžiui, programa „Kūrybinga Europa“, anksčiau žinota kaip „MEDIA“, kino paramos fondas „Eurimages“).

Šie sunkumai nesustabdė Lietuvos kinematografinių ambicijų ir siekio tapti gyva vietine kino industrija bei kino kultūra. Juk kinui kurti reikia ne vien didelės populiacijos ir didžiulių finansinių išteklių – dar reikia ir autentiškos istorinės bei kultūrinės patirties, skalsios ir išraiškingos kalbos ir, kaip rašo Andrew Jamesas Hortonas, „būtinojo ingrediento – talento“. Būtent talentas, sykiu su aiškia kinematografine vizija, aukšto lygio kino kūrėjų profesionalumu ir atsidavimu, nulemia, kad net per ekonominius sunkmečius sukuriama itin aukštos kokybės filmų. Puikus pavyzdys, kaip net neturėdami tinkamo finansavimo režisieriai sukuria nuostabius filmus, – pirmieji Šarūno Barto filmai („Trys Dienos“, 1991; „Koridorius“, 1995; „Mūsų nedaug“, 1996) ir Valdo Navasaičio („Kiemas“, 1999) kūryba, parodę kelią ir kai kuriems jauniesiems režisieriams – Ignui Miškiniui („Diringas“, 2006; „Karalių pamaina“, 2016), Kristinai Buožytei („Kolekcionierė“, 2008), Emiliui Vėlyviui („Zero“, 2006; „Zero II“, 2010), Justinui Krisiūnui („Emigrantai“, 2013) ir kitiems. Tai mažo biudžeto filmai, sėkmingai pritraukę privačių rėmėjų lėšas.

Autoriniai balsai

Naujasis (posovietinis) Lietuvos kinas tarptautiniu mastu tapo žinomas 10 dešimtmečio pradžioje. Žlugus Sovietų Sąjungai, reikėjo atkurti tiek valstybę, tiek kino industriją ir atrasti savo vietą pasaulio žemėlapyje. Lietuvos kinas gana greit nustojo būti marginalinis reiškinys ir tapo tarptautinis – tai nulėmė prestižinių tarptautinių festivalių susidomėjimas ir simpatijos, jungtinės režisierių, kino karjerą pradėjusių sovietinėje Lietuvoje (tarp jų Vytauto Žalakevičiaus, Algimanto Puipos, Gyčio Lukšo, Janinos Lapinskaitės ir daugelio kitų) bei debiutavusių politinių ir ekonominių permainų metu (pavyzdžiui, Š. Barto, V. Navasaičio, Audriaus Juzėno) pastangos.

10 dešimtmečiu Lietuvos autorinio kino emblema tapo Š. Barto („Trys dienos“, „Koridorius“, „Mūsų nedaug“) ir V. Navasaičio („Kiemas“) kūryba, sinonimiška rafinuotam meniniam kino stiliui (ilgi planai, fragmentiškas pasakojimas, minimali vaidyba, apleistos ir nykstančios erdvės kaip jų teminių apmąstymų atskaitos taškas) ir daugelio populiariojo kino bruožų (aiškaus siužeto, vaidyba grįsto pasakojimo, išreikštų personažų ir t. t.) atmetimui. Abu režisieriai karjerą pradėjo dokumentiniais filmais ir tik vėliau pasuko prie asketiškų, stilizuotų pilnametražių filmų – galbūt dėl to yra linkę rinktis realistinį žvilgsnį, domėtis fenomenologiniu laiko patyrimu. Tiek ankstyvuosius, tiek pastarojo meto jų filmus, jau turinčius žanrinio kino (pavyzdžiui, detektyvo, kelio filmų, karo filmų) elementų, galima atpažinti iš ilgų planų ir laisvo, net vingiuoto kameros judėjimo, vaizdingų mizanscenų ir ambientinio garso dizaino, iš miesto ir kaimo vaizdų supriešinimo, iš nudramatintos pasakojimo struktūros ir lėto kameros judėjimo, atliepiančio traumines nepatenkinto, susvetimėjusio, riboto ir egzistenciškai sužaloto protagonisto patirtis žvelgiant į akis naujai tikrovei (pereinant nuo sovietinės į kapitalistinę) ir dorojantis su trauminiais sovietinės praeities prisiminimais, dažnai tai juntant kaip lėtai besiartinančią apokalipsę.

Iš autorinių darbų neabejotinai labiausiai išsiskiria K. Buožytės mokslinės fantastikos melodrama „Aurora“ (2012), I. Jonyno trileris „Lošėjas“ (2013), Alantės Kavaitės drama „Sangailė“ (2015) ir Andriaus Blaževičiaus drama „Šventasis“ (2016). Visi šie filmai Lietuvos publikai pristatė naujas temas: tarptautinę neuromokslininkų aplinką bei profesinę etiką („Aurora“), kasdienes skubiosios pagalbos gydytojų dramas („Lošėjas“), merginų tarpusavio simpatiją, svajones ir tikslus („Sangailė“), pasaulinės ekonominės krizės padarinius provincijos šeimos gyvenimui („Šventasis“). Nors visuose šiuose filmuose rodomi pagrindinių veikėjų moralinių sprendimų padariniai, tačiau jie nesijungia į jokią Lietuvos kino „naująją bangą“ ar „stilistinę srovę“, nes yra pernelyg skirtingi ir stiliaus, ir žanro atžvilgiu.

Praeities apmąstymas

Sovietinis laikotarpis Lietuvos istoriniame kine reprezentuotas bene gausiausiai: dar gyvi tuo metu gyvenusių režisierių prisiminimai. Taigi istorinis kinas nacionaliniame kine iškilo visiškai suasmeninta kinematografine forma, kuri buvo naudojama perteikti labiausiai rūpimiems dalykams ir nuostatoms, susijusioms su situacija, kurioje žmonės gyveno ir anksčiau, ir paskui. Geriausias pavyzdys čia – G. Lukšas (greta Š. Barto): jo darbai įdomiausiai ir nuosekliausiai dirba su nesena Lietuvos praeitimi. G. Lukšo „Duburys“ (2009), pastatytas pagal Romualdo Granausko romaną, – dar vienas apokaliptinis sovietinės Lietuvos vaizdas, rodantis palaipsnį sovietinių žmonių degradavimą – tiek kolonizuotųjų (lietuvių), tiek kolonizatorių (rusų), kai dėl priverstinio deteritorializavimo ir reteritorializavimo žmonės ima jaustis be vietos, svetimi net savo šalyje ar miestelyje. Filme dominuoja stilizuoti nespalvoti vaizdai, daugiausia naudojami ilgi planai – siekiant parodyti vietos, kur gyvena ir veikia pagrindinis personažas, tuštumą ir sąstingį. Bet režisierius palieka žiūrovams (ir posovietinei tikrovei) vilties, nes filmo pabaigoje pagrindinis personažas, mėginęs nusiskandinti, išnyra iš duburio. Kiti režisieriai – pavyzdžiui, Jonas Vaitkus („Vienui vieni“, 2004), Kristijonas Vildžiūnas („Kai apkabinsiu tave“, 2010), A. Juzėnas („Ekskursantė“, 2013), Donatas Ulvydas („Emilija iš Laisvės alėjos“, 2017) – savo itin vizualiuose ir emocinguose filmuose daug atviriau kalba apie istorinius klausimus nei, pavyzdžiui, Š. Bartas ar G. Lukšas, kurie labiau susitelkia į asmenines, o ne kolektyvines dramas.

Įkvėpimas ateina iš literatūros

Svarbu, kad dar vienas svarbus kino režisierių įkvėpimo šaltinis – nacionalinė literatūra. Tarp kino režisierių vienas populiariausių žanrų yra įžymių Lietuvos rašytojų kūrinių adaptacijos – jas į didįjį ekraną atvedė tokie režisieriai ir režisierės kaip Janina Lapinskaitė („Stiklo šalis“, 2004, pastatyta pagal Vandos Juknaitės apysaką), Algimantas Puipa („Dievų miškas“, 2005, pastatytas pagal Balio Sruogos romaną), G. Lukšas („Duburys“, 2009), pagal Jurgos Ivanauskaitės romanus pastatyti ir A. Puipos režisuoti „Nuodėmės užkalbėjimas“ (2007) ir „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2012). Naujausią A. Puipos filmą „Edeno sodas“ (2015) įkvėpė Janinos Survilaitės romanai.

Kad būtent šį kino žanrą labiausiai mėgsta ir vietinė publika, liudija statistika. Pavyzdžiui, 2005 m. vaidybinis filmas „Dievų miškas“ uždirbo 186 526 eurų (tai daugiausiai tais metais uždirbęs filmas), jį pažiūrėjo apie 650 000 kino lankytojų. O štai Rimanto Šavelio kūrinio adaptacija „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011), režisuota režisieriaus D. Ulvydo, sumušė visus filmo aplankymo Lietuvoje rekordus – pralenkė net holivudinį „Avatarą“ ir uždirbo daugiau kaip 1 mln. eurų.

Žanriniai žaidimai

Šiuolaikiniam Lietuvos kinui, ypač kuriamam jaunųjų kūrėjų, vis įdomiau permąstyti vakarietiškąjį žanrinį kiną ir pritaikyti jo elementus savo kūryboje. Žanrinis kinas traukia jaunąją kūrėjų kartą dėl galimybės eksperimentuoti su kino kalba ir tinkamumo įtaigiai perteikti įvairius Lietuvos šiuolaikinio gyvenimo klausimus (tokius kaip migracija, visuomenės susvetimėjimas, naujos seksualumo formos, kultūrinė įvairovė, moterų emancipacija, juodosios rinkos ekspansija ir t. t.), bei pritraukti daugiau žiūrovų Lietuvoje ir už jos ribų. Lietuvos kino ekraną staiga užvaldė ekonominė šalies plėtra, kapitalistinės modernybės triumfas, jo pliusai, minusai bei naujieji didvyriai (laisvamaniai, kūrybinė klasė, lošėjai, verslininkai, popžvaigždės, ambicingi jaunuoliai ir t. t.). Po 2000-ųjų pasidarė itin aišku, kad kultūriškai ir ideologiškai ėmė dominuoti miestas ir miestietiškumas apskritai. Keletas filmų – pavyzdžiui, Kristijono Vildžiūno „Nuomos sutartis“ (2002) ir „Senekos diena“ (2016), I. Miškinio „Diringas“ (2006) ir „Artimos šviesos“ (2009), E. Vėlyvio juodosios komedijos „Zero“ (2006), „Zero II“ (2010), „Redirected / Už Lietuvą!“ (2014) bei politinė satyra „Zero III“ (2017), V. Navasaičio detektyvas „Perpetuum mobile“ (2008), K. Buožytės psichologinė drama „Kolekcionierė“ (2008), režisūriniai debiutai (dramos) (Sauliaus Drungos filmas jaunimui „Anarchija Žirmūnuose“, 2010; Dovilės Gasiūnaitės „Narcizas“, 2012; Linos Lužytės „Amžinai kartu“, 2016) – žymi bandymą įvaizdinti miestą, mat Vilnius (ir miestas apskritai) bei jo gyventojai kurį laiką buvo Lietuvos literatūros ir vizualiosios kultūros „trūkstamas diskursas“. Įdomu, kad kinematografinėms istorijoms tampa įdomūs ir kiti Lietuvos miestai: Klaipėda – „Lošėjui“, Elektrėnai – „Sangailei“, Kaunas – „Emilijai iš Laisvės alėjos“. Tačiau šiuose filmuose įsivaizduojamas miestas yra tas miestas, kuriame gyvena filmų režisieriai (kaip miestiečiai) ir kuris apsigyvenęs juose.

Tarptautiškumo gestai

Kadangi vietinis kinas pasižymi žanrine, stilistine įvairove ir dinamiškomis tarptautinėmis projektinėmis praktikomis, jis tampa vis tarptautiškesnis, vis sėkmingiau randa užsienio rėmėjų, platintojų ir publikos. Tarptautinis bendradarbiavimas vis svarbesnis prodiusuojant didesnio biudžeto vaidybinius filmus, ypač skirtus tarptautinei rinkai.

Tarp sėkmingiausių pastarojo meto tarptautinių koprodukcijų yra tokie filmai kaip: „Šerkšnas“ (koprodiusavo: „Studio Kinema“ (Lietuva), „Kino Elektron“ (Prancūzija), „Reborn Production“ (Prancūzija), „KNM“ (Šveicarija), „Donten & Lacroix Films“ (Lenkija), „Insight Media / Tato Film“ (Ukraina)), „Redirected / Už Lietuvą!“ (koprodiusavo: „Wellington Films Ltd“ (Jungtinė Karalystė), „Kino kultas“ (Lietuva)), „Kai apkabinsiu tave“ (koprodiusavo: „Studio Uljana Kim“ (Lietuva), „Studio TOR“ (Lenkija), „Studio Pola Pandora Film“ (Vokietija)), „Eurazijos aborigenas“ (koprodiusavo: „Kino Bez Granits“ (Rusija), „Lazennec Films“ (Prancūzija), „Studio Kinema“ (Lietuva), „Aurora“ (bendras darbas: „Temora“ (Lietuva), „Acajou Films“ (Prancūzija)). Lietuvos kino industrijos tarptautiškėjimas nulėmė tai, kad filmai sėkmingiau kerta šalių sienas ir sudomina prestižinius tarptautinius kino festivalius, pavyzdžiui: Sandanso kino festivalis („Sangailė“, 2015), tarptautinis Kanų kino festivalis („Septyni nematomi žmonės“, 2005; „Aš esi tu“, 2006; „Ramybė mūsų sapnuose“, 2015), Berlyno kino festivalis („Eurazijos aborigenas“, 2010), tarptautinis Busano kino festivalis („Šventasis“, 2016), tarptautinis San Sebastiano kino festivalis („Lošėjas“, 2013), Monrealio kino festivalis („Nereikalingi žmonės“, 2008; „Duburys“, 2009), tarptautinis Roterdamo kino festivalis („Aš esi tu“, 2007; „Perpetuum Mobile“, 2008), tarptautinis Kairo kino festivalis („Perpetuum Mobile“, 2008; „Nereikalingi žmonės“, 2008), tarptautinis Šanchajaus kino festivalis („Nereikalingi žmonės“, 2008), tarptautinis Karlovi Varų kino festivalis („Stiklo šalis“, 2005; „Kolekcionierė“, 2009; „Artimos šviesos“, 2009; „Aurora“, 2012), Edinburgo tarptautinis kino festivalis („Duburys“, 2009), tarptautinis kino festivalis „Palm Springs“ („Duburys“, 2009; „Nereikalingi žmonės“, 2009), Talino kino festivalis „Juodosios naktys“ („Eurazijos aborigenas“, 2010; „Kai apkabinsiu tave“, 2010) ir daugelis kitų.

Išvados

Nuo XX a. 10 dešimtmečio Lietuvos kino kūrėjai eina taku tarp, iš vienos pusės, radikaliai autorinio kino (kaip bartiškoji „Laisvė“, „Septyni nematomi žmonės“ ar „Šerkšnas“), kuris lengvai sulaukia tarptautinės kino bendruomenės pripažinimo, ir, iš kitos pusės, vadinamojo „žiūrovų“ kino, kuriant paklausias literatūrines adaptacijas (kaip „Miegančių drugelių tvirtovė“), istorines melodramas (kaip „Emilija iš Laisvės alėjos“ ar „Tadas Blinda. Pradžia“) ar juodąsias komedijas (kaip „Zero II“ ar „Redirected / Už Lietuvą!“), kuris pastebimai daro įtaką augančiam nacionalinių filmų populiarumui Lietuvoje.

TRUMPAMETRAŽIAI FILMAI // Auksė Kancerevičiūtė

Lietuviškų trumpametražių filmų populiarumas vis auga – tai liudija vietinės auditorijos dėmesys ir pripažinimas tarptautiniuose kino festivaliuose. Dažniausiai tokie filmai būna pradedančiųjų režisierių arba studentų darbai, jie išsiskiria originalaus stiliaus, formos paieškomis, bandymu išreikšti autorines intencijas. Jauna, ambicinga kinematografininkų karta vadovaujasi aiškiai suformuluotais kūrybos principais, gvildena temas, susijusias su šalies realijomis, gręžiasi į netolimą praeitį, drąsiai kalba apie tai, kas šiandien vyksta visuomenėje.

Vienas ryškiausių filmų – režisierės Linos Lužytės „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ (2009), pelnęs pagrindinius prizus kino festivaliuose Vokietijoje, Monake, Lenkijoje ir Azerbaidžane. Istorija, trumpa savo forma ir talpi prasminiais niuansais, perteikia paprastų žmonių išgyvenimus ir bandymus prisitaikyti prie pasikeitusių ekonominių, politinių aplinkybių. Pasitelkus tikslias detales bei subtilią ironiją, atkuriami pirmieji nepriklausomybės metai (1992). Kartu formuluojamas klausimas: kaip, išėjus iš priespaudos režimo, surasti savo identitetą laisvėje?

Sovietinės epochos atgarsiai šiuolaikinėje visuomenėje, populiariosios kultūros įsigalėjimas, pavydo valdomi žmonių santykiai – šios problemos rūpi jaunosios kartos režisieriams, tarp jų ir Andriui Blaževičiui. Diplominiame darbe „Bergenas“ (2009) ir antrame savo filme „Dešimt priežasčių“ (2011) jis priešina skirtingų kartų ir patirties žmones, nagrinėja mobiliųjų technologijų, TV šou poveikį.

Vaikystės prisiminimai neretai tampa režisierės Giedrės Beinoriūtės įkvėpimo šaltiniu. Ne sykį įvertinta autorė kuria dokumentinius ir vaidybinius trumpametražius filmus: „Mama, tėtis, brolis, sesė“ (1999), „Egzistencija“ (2004), „Balkonas“ (2008), kuriuose susipina rimtos temos ir ironija paradoksų kupinos aplinkos atžvilgiu.

O štai žymus dramaturgas ir režisierius Marius Ivaškevičius centrine savo filmų „Mano tėvas“ (2007) ir „Tėve mūsų“ (2010) figūra renkasi tėvą. Stiprioji M. Ivaškevičiaus filmų pusė – dramaturgija, psichologiniai personažų portretai. Tikrais faktais paremta savo dukteris kalinusio ir prievartavusio vyro istorija filme „Tėve mūsų“ pelnė Jaunosios žiuri prizą tarptautiniame kino festivalyje „Tous Courts d’Aix-en-Provence“ (Prancūzija) bei prizą už geriausią trumpametražį filmą festivalyje „Kinošok“ (Rusija, 2011).

Apie tėvynės, kurios nebėra, paieškas savo trumpametražiame filme „Lernavan“ (2009) kalba armėnų kilmės režisierius Maratas Sargsyanas. Šio filmo centre – tėvas su sūnumi, ieškantys tėvo gimtinės „Lernavan“. Tačiau tokios vietos nėra ir niekas jos net negirdėjo. 2009 m. Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje juosta pripažinta geriausiu vaidybiniu filmu. Serbijoje vykusiame tarptautiniame kino ir muzikos festivalyje „Kustendorf“ filmas apdovanotas spaudos žiuri bei „bronzinio kiaušinio“ prizais, o 10-ajame tarptautiniame trumpametražių filmų festivalyje „2Annas“ Latvijoje apdovanotas žiuri diplomu, taip pat pelnė du prizus tarptautiniame Armėnijos kino festivalyje „Auksinis abrikosas“.

Sudėtingus šeimos, mažiausio socialinio vieneto, santykius analizuoja Ieva Veiverytė vaidybiniame filme „Šuns dienos“ (2013), nebijančiame rodyti komplikuotų, opių motinos ir dukters kasdienybės akimirkų. Pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių trumpametražiuose filmuose pamažu atsiranda naujų intonacijų, plečiasi žanrų amplitudė. Maištingomis nuotaikomis bei savita atlikimo technika išsiskiria Jūratės Samulionytės eksperimentinis darbas „Nerutina“ (2008). Atskiri nufotografuoti kadrai ir pikselizacijos metodu sukurta animacija (stop-motion) susijungia į vieną kino pasakojimą apie pusamžį biuro darbuotoją Henriką, kurį bando išlaisvinti jį supantys daiktai. Komplikuotesniu turiniu ir sudėtingu filmavimu, užuominomis į dokumentinę realybę pasižymi režisierės Dovilės Šarutytės filmai: „Aš tave žinau“ (2009), „Nesiseka šiandien“ (2010), „8 minutės“ (2016).

Jaunosios kartos režisierės Austėjos Urbaitės trumpametražiai filmai – Jono Meko novelės ekranizacija „Etiudas“ (2013) ir „Tiltai“ (2015) – kasdienybę perkelia į filosofiškesnį lygmenį. Atrasdami smulkių kasdieniškų detalių grožį, „Etiudo“ herojai stengiasi atsikratyti mirties baimės ir suvokti, kad mirtis – tai kažkieno gyvenimo prisiminimas. Filmas apdovanotas specialiuoju žiuri prizu Europos šalių kino forume „Scanorama“. „Tiltai“ – istorija apie bandymą rasti tiltus tarp žmonių ir mokymąsi gyventi čia ir dabar – „Scanoramoje“ pripažinta geriausiu Baltijos šalių trumpametražiu filmu.

2014 m. sukurtas Karolio Kaupinio debiutinis trumpametražis filmas „Triukšmadarys“ – vienas sėkmingiausių ir daugiausiai festivalių aplankiusių lietuviškų trumpametražių filmų. Jame iškeliamos mūsų šalies ir visuomenės problemos: stagnacija, uždarumas, pokyčių baimė, biurokratinis mechanizmas, kartu apmąstomos ir platesnės temos – pavojus, pabaigos laukimas. „Triukšmadarys“ apdovanotas „Sidabrine gerve“ kaip geriausias trumpametražis vaidybinis kino filmas; 19-ajame tarptautiniame festivalyje „2Annas“ Latvijoje paskelbtas geriausiu Baltijos šalių vaidybiniu trumpametražiu filmu.

JONAS MEKAS – DIENORAŠTINIO KINO PRADININKAS // Auksė Kancerevičiūtė

Jonas Mekas – dienoraštinio kino pradininkas, poetas, kino kritikas, kuratorius, filosofas – gimė 1922 m. Semeniškiuose, Biržų rajone, ūkininkų šeimoje. 1944 m., karui įsibėgėjus, J. Mekui kartu su broliu Adolfu Meku teko bėgti iš Lietuvos. Pasibaigus karui, 1946–1948 m. Mainco universitete J. Mekas studijavo filosofiją, o 1949 m. pabaigoje abu broliai emigravo į JAV ir apsistojo Niujorke.

Tik atvykęs, J. Mekas pasiskolino pinigų, įsigijo pirmąją 16 mm „Bolex“ kino kamerą ir 1950 m. pradėjo kurti filmus. 1954 m. kartu su broliu (A. Mekas vėliau tapo kino studijų profesoriumi) išleido pirmąjį Film Culture numerį – ilgainiui šis žurnalas tapo svarbiausiu avangardinio ir klasikinio kino garsintoju JAV. Nuo 1958 m. J. Mekas buvo pakviestas rašyti „Kino kelionių“ skiltį tuo metu ypač populiariame savaitraštyje Village Voice. Dar po ketverių metų jis įkūrė Kino kūrėjų sinemateką (The Film-Makers Cinematheque), kuri ilgainiui tapo Antologijos filmų archyvu (Anthology Film Archives). Pagrindinis jai iškeltas tikslas buvo suteikti erdvę ir sudaryti sąlygas avangardinio kino paveldui – ne tik filmams, bet ir knygoms, dokumentams – saugoti. Tai viena didžiausių ir svarbiausių pasaulyje avangardinio kino peržiūrų ir archyvavimo institucijų, veikianti iki šiol.

Per visą 6 dešimtmetį Mekas filmavo pavienius kasdienybės epizodus, o jo kinematografiniu debiutu laikomas filmas „Medžių ginklai“ (Guns of the Trees, 1962). Pats Mekas jį apibūdino kaip „laišką, parašytą beprotiško pasaulio beprotiška širdimi“. Niujorko „Living Theatre“ nufilmuotas performansas „Karinis kalėjimas“ (The Brig, 1964) pelnė tarptautinio Venecijos kino festivalio didįjį prizą. Išaukštindamas iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus gyvenimo momentus, nepasitelkdamas nei aktorių, nei filmavimo grupės ar scenarijaus, J. Mekas tapo žinomas kaip dienoraštinių filmų kūrėjas. Reikšmingiausiais laikomi šie: „Dienoraščiai, pastabos ir škicai, arba Voldenas“ (Walden, 1969), „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ (Reminiscences of a Journey to Lithuania, 1972), „Prarasta prarasta prarasta“ (Lost Lost Lost, 1976), „Scenos iš Andy Warholo gyvenimo“ (Scenes from the Life of Andy Warhol, 1965–1982), „Zefyro Torna, arba Vaizdai iš Jurgio Mačiūno gyvenimo“ (Zefiro Torna or Scenes from the Life of George Maciunas, 1992), „Su gimtadieniu, Johnai Lennonai“ (Happy Birthday to John, 1996). Šie J. Meko filmai ne tik fiksuoja autentišką realybę, bet ir įkūnija to meto laiko dvasią, poetiškai empiriškais vaizdais atskleidžia nostalgiją Lietuvai ar Niujorko gyvenimo detales. Iš įvairių televizijos naujienų laidų ištraukų sumontuotame filme „Lietuva ir SSRS griūtis“ (Lithuania and the collapse of the USSR, 2008) J. Mekas chronologiškai atkuria Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės atgimimą, apmąsto laisvės bei pasipriešinimo temas. Kiekvieną metų dieną fiksuojančios „Bemiegių naktų istorijos“ (Sleepless Nights Stories, 2011) – meditacija apie meilę, atmintį, draugystę ir vienatvę.

J. Meko filmai rodyti daugelyje tarptautinių festivalių ir įvairiose galerijose visame pasaulyje, įskaitant centrą „Pompidou“ (Paryžius), „Moderna Museet“ (Stokholmas), „MoMa“ (Niujorkas), Venecijos meno bienalę ir kitur. Filmai įvertinti daugybe apdovanojimų, tarp kurių – San Fransisko kino festivalio „Mel Novikoff“ apdovanojimas, Prancūzijos kultūros ministerijos, Niujorko kino kritikų gildijos apdovanojimai, Prancūzijos kultūros ministerijos meno ir literatūros ordino karininko laipsnis, Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, Tarptautinės dokumentinių filmų asociacijos apdovanojimas, Lietuvos valstybinis apdovanojimas – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius ir daugybė kitų.

LIETUVOS ANIMACIJOS MENINIAI STILISTINIAI SAVITUMAI // Valentas Aškinis

Lietuvos animacija – mažytis pasaulinės animacijos rinkos trupinėlis. Lietuvoje animacija užima palyginus nedidelę nacionalinės kultūros dalį, tačiau pasižymi originalia stilistine išraiška ir jautriai perteiktu turiniu.

Animacija vis dažniau tampa kitų vizualiųjų menų dalimi. Animacinis turinys šiandien tarpsta reklaminėse užsklandose, internete, naudojamas mobiliųjų telefonų programėlėse, žaidimuose, tampa vizualiojo dizaino dalimi. Lietuvoje sukuriama nemažai muzikinių klipų, kuriuose naudojama trimatė ir dvimatė animacija. Animuojamos ir nuotraukos, eksperimentuojama su gyvų personažų pikselizacija, kuomet personažai filmuojami po kadrą, o vėliau tie kadrai specialiomis programomis montuojami, siekiant sukurti neegzistuojantį judesį. Visa tai irgi yra animacija.

Kokia buvo animacijos pradžia Lietuvoje?

Władysławas Starewiczius kino ir animacijos darbus pradėjo Kaune ir 1910 m. nufilmavo pirmąjį lėlių animacinį filmą „Elniaragių kova“. Režisierius čia pradėjo filmuoti dar penkis animacinius filmus, kuriuos užbaigti buvo lemta Maskvoje. 1910–1913 m. kino ekranus išvydo tikri lėlinės animacijos perlai: „Gražioji Liukanidė“, „Kino operatoriaus kerštas“, „Miško gyventojų Kalėdos“, „Žiogas ir skruzdėlė“, „Vabzdžių aviacijos šventė“. W. Starewiczius laikomas ir rusų animacinio kino pradininku.

1937 m. dailininkas Petras Aleksandravičius kartu su operatoriumi Stasiu Vainalavičiumi nufilmavo vieną pirmųjų reklaminių animacinių filmų ,,Du litu – laimingas medžiotojas“, skirtą Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos ,,Jaunoji Lietuva“ loterijai.

Lietuvai tapus Sovietų Sąjungos dalimi, lietuviai animatoriai kūrė Maskvos studijoje „Sojuzmultfilm“. Čia dailininke statytoja dirbusi Gražina Brašiškytė sukūrė pieštus animacinius filmus „Užburtas berniukas“ (1955), „Drakonas“ (1961) ir „Tarakonas“ (1963). Ji sukūrė ir animacinio filmo „Gintarinė pilis“, pastatyto pagal lietuvių liaudies legendą, scenografiją ir personažus („Jantarnyj zamok“, rež. A. Sniežko-Blockaja, scenarijaus autorė R. Januškevičienė, kompozitorius Julius Juzeliūnas, 1959).

Pirmasis Lietuvos animatorių pieštas animacinis filmas Lietuvoje sukurtas tik 1966 m.: Kauno radijo gamyklos kino studijoje „Banga“ režisierius Zenonas Tarakevičius pastatė „Vilką ir siuvėją“. Po kelerių metų Vilniuje įsteigta „Užsakytinių filmų studija“, tačiau ji negavo valstybinio finansavimo ir ideologinių gairių. Režisierius Juozas Sakalauskas joje nufilmavo animacinius filmus „Ežio namas“ (Gaisrininkų draugijos užsakymas, 1968), „Telesforas gatvėje“ (VAI užsakymas, 1970), „Gera turėti draugų“ (Sovietų Sąjungos „Ryšių su užsienio šalimis draugijos“ užsakymas, 1971), o „Filmų štrichų“ studijoje kartu su Valentu Aškiniu sukūrė animacinį filmą „Strakalas ir Makalas“ (2007).

1970 m. Lietuvos kino studijoje (LKS) režisierius Antanas Janauskas nufilmavo animacinį filmą „Iniciatyva“, tačiau animacija nesugebėjo įsitvirtinti valstybinėje studijoje. Iki pat 1983 m. LKS nevyko jokių animacinių filmų gamyba.

Kokia yra šiuolaikinė animacija? Profesionalai, kuriantys animacinius filmus

Viena iš naujojo Lietuvos animacijos periodo pradininkių – režisierė ir dailininkė grafikė Nijolė Valadkevičiūtė. Pirmąjį savo animacinį filmą „Medis“ (1983) ji sukūrė plokščiųjų marionečių technika. Vėliau su pavydėtinu produktyvumu kasmet sukurdavo po vieną animacinį filmą: 1984 m. pasirodė „Mįslė“, vėliau – „Jūratė ir Kastytis“ (1989), „Laimės žiburys“ (1990), „Košmariškas sapnas“ (1995), „Edeno sodas“ (2007), „Aš esu“ (2012) ir daugelis kitų. N. Valadkevičiūtės kūryboje animacija tampa eksperimentų lauku, kur abstrakčios idėjos – laukimas, viltis – įgauna ekspresyvią grafinę raišką. Autorės grafinis stilius labai savitas, drastiška grafinė kinematika dažnai išsivaduoja nuo siužetiškumo, palikdama gėrėtis paveikslais tarsi interaktyviojoje galerijoje.

Šiuolaikinės pieštos animacijos pradžia Lietuvos kino studijoje siejama su karikatūristais Ilja Bereznicku ir Zenonu Šteiniu, kurie, baigę aukštuosius režisūros kursus Maskvoje, 1985 m. sugrįžo į Lietuvą kurti savo diplominių filmų. Po diplominio I. Bereznicko animacinio filmo „Paskutinė dovana“ (1985) pasirodė „Baubas“ (1986), „Bermudų žiedas“ (1988), „Senelis ir senelė“ (1999), „Baubo aritmetika“ (2004), „Ne ožkoje laimė“ („Vilanimos“ filmų studija, 2017). I. Bereznickui būdingas humoristinis stilius, pamokanti idėja ir ryškios spalvos; jo filmai daugiausia skirti vaikams.

Režisierius Z. Šteinys po diplominio animacinio filmo „Buvo, buvo, kaip nebuvo“ (1986) Lietuvos kino studijoje sukūrė „Dosnumą“ (1988), „Kadaise Lietuvoje“ (1990) ir „Batą“ (1996; filmą kūrybinė grupė užbaigė jau po režisieriaus mirties). Savo animaciniuose filmuose jis pirmiausia ieškojo idėjinio prasmingumo, filosofinės potekstės ir minties gilumo, dažnai karikatūriškai koncentruodavo vaizdus, atsisakydavo detalių, teikdamas pirmenybę esmės aiškumui. Jo animaciniai filmai persunkti metafizinės ir kontempliatyvios nuotaikos. „Dosnumas“, sukurtas pagal pasaką „Dosni obelis“, atskleidžia keturis žmogaus gyvenimo etapus: vaikystės, jaunystės, brandaus amžiaus ir senatvės. Prislopintų spalvų ir lengvai išsiliejusio vaizdo estetika sukuria ypatingą atmosferą.

Po šešiolika metų trukusios pauzės animacijos vėl ėmėsi režisierius Antanas Janauskas. 1986 m. dienos šviesą išvydo animacinis filmas „Antspaudas“ (Lietuvos kino studijos ir „Mosfilm“ bendros gamybos filmas), o 1989 m. – „Palankios aplinkybės“ (Lietuvos kino studija). Savo personalinėje studijoje „AJ“ režisierius sukūrė filmus: „Telegastrovizija“ (2000) ir „Trumpas sujungimas“ (2003) ir kt. Tai optimistiškai paradoksalios istorijos, kuriose iš vieno filmo į kitą keliauja tas pats personažas, patiriantis sukrečiantį konfliktą su aplinka ir ekrane įkūnijantis patį autorių bei jo mintis. Filmas „Urzgianti pagalvė“ pasakoja apie žmones, turinčius tokią galingą idėją, kuri gali juos atplėšti nuo žemės. Filme „Smalsi moteriškė“ A. Janauskas pasakoja apie vieną kovą, kuri, atrodo, užsitęsė ir niekad nesibaigs, nors prabėgo šimtmečiai ir pasaulis pasikeitė.

Tais pačiais produktyviaisiais 1986 metais režisierius V. Aškinis sukūrė klasikinę pieštą televizinę lopšinę „Dėdė Miegas“ (LTV, „Užsakytinių filmų studija“), vėliau – „Kaktuso paslaptį“ (bendra Lietuvos kino studijos ir „Mosfilm“ gamyba, 1989), kurioje harmoningai sujungė juodai baltą štrichuotą grafiką ir vaizdo plastiką su originalia Fausto Latėno muzika. 1991 m. kartu su Antanu Abromaičiu įsteigtoje animacinių filmų studijoje „Vilanima“ sukūrė animacinius filmus „Trovas“ (1992), „Smaugliukas Džeikas“ (1993), „Meškinai – pasaulio gelbėtojai“ (1997) ir pirmąjį Lietuvoje televizinį animacinių filmų serialą „Normano arka“ (13 serijų po 15 min., 1995). Netrukus po to ekranus išvydo pirmasis Lietuvoje pilnametražis pieštas klasikine celiulioidine technika sukurtas animacinis filmas „Odisėjo kelionės“ (dail. Jolanta Šiugždaitė, Jurijus Grigorovič, Rolandas Petrokas, 1998), kuriame ekranizuotas antikinis Homero šedevras apie meilę, pasiaukojimą, ištikimybę, keliones ir didvyriškus graikų karžygių nuotykius jūroje ir stebuklingose salose. Animaciniame filme „Senelės pasaka“ (2012) V. Aškinis kartu su Jūrate Leikaite į ekraną perkėlė populiarios lietuvių poetės Salomėjos Nėries poemą. Antrasis Lietuvoje sukurtas pilnametražis filmas – V. Aškinio (kartu su Reiniu Kalnaelliu) „Aukso žirgas“ („Vilanimos filmų studija“, bendra gamyba su „Rija Film“, PTD, Copenhagen-Bombay, 2014), kuris paremtas senosiomis baltų pasakomis, saulėgrįžos mitu ir Janio Rainio pjese. Pagrindinė filmo herojė – princesė Saulė – simbolizuoja gėrį, šviesą ir meilę. Juodoji Motė įkalina ją ledo karste ant aukščiausio kalno. Saulės pagrobimo ir įkalinimo ant stiklo kalno alegorija – tai pavergtų tautų laisvės troškimo simbolis. Ir jeigu Žemėje neatsiras nė vieno verto žmogaus su tyra širdimi, su švaria sąžine, galinčio pasiaukoti vardan kitų, – žmonija neverta atpirkimo. Šios aukštos idėjos įpinamos į pasakišką ir dainingą kalbą, poetinę formą ir turinį filme „Aukso žirgas“.

Režisierius Henrikas Vaigauskas jau nepriklausomos Lietuvos kino studijoje sukūrė animacinius filmus „Medkirtys“ (1991), „Aeroplanas“ (1997), „Jūros draugas“ (1999), „Piratai“ (2005). H. Vaigausko animaciniams filmams būdingas maksimaliai supaprastintas siužetas, atviros spalvos, juokingi gegai ir vaikiškų komiksų knygelių vizualioji stilistika.

Režisierė J. Leikaitė, 1996 m. debiutavusi ryškiu ir drąsiu animaciniu filmu suaugusiesiems „Metamorfozės“ („Vilanima“), vėliau ėmėsi kurti animaciją vaikams. Taip vienas po kito atsirado „Braškės ant eglės“ (1999), trilogija apie Sraigę – „Sraigė Maiva“ (2000), „Svajonių bokštas“ (2001), „Solistė“ (2002) – ir animacinis filmas „100 klausimų apie pasaulį. Lietus“ (2003). Naujas etapas režisierės kūryboje prasidėjo nuo filmo „Paparčio žiedas“ (Lietuvos kino studija, 2003). Kūrybiškai interpretuodama lietuvių sakmes, šventes ir tradicijas „Filmų štrichų“ studijoje J. Leikaitė sukūrė mišrios technikos animacinį filmą „Užgavėnės“ (2005), juodai baltos grafikos stilistikos filmą „Marti iš jaujos“ (2006), pieštą animaciją sujungė su fotografijomis filme „Margučių rytas“ (2007), dokumentinę medžiagą ir animaciją „Šokančiose Vilniaus verbose“ (kartu su rež. V. Aškiniu, 2010). Tais pačiais metais sukūrė filmą „Taip Laima lėmė“. J. Leikaitės animaciniai filmai neatskiriami nuo lietuviško folkloro, pasakų ir mitų, pasižymi žaismingumu, savita pasakojimo maniera, stilistiniais eksperimentais.

Pagal lietuvių liaudies pasakas kurianti režisierė Ieva Bunokaitė naudoja mišrią techniką. Animaciniuose filmuose „Gudri duktė“ (Lietuvos kino studija, 1995), „Lapė ir vynuogės“ („Vilanima“, 1996), „Bičių piemuo“ (Lietuvos kino studija, 1999) režisierė drąsiai sujungė aplikacijas, keramines lėles, audinius, siūlus, gėles bei įvairias birias medžiagas. Pasitelkdama nuotraukų animaciją, sukūrė filmą „Aš einu pas tave“ („Vilanima“, 2002), keramines lėles – ekranizavo Jono Lauciaus pasaką apie raganą, mergaitę, grožį ir meilę filme „Grožio paslaptis“ (2009).

Režisieriai Algirdas ir Aurika Seleniai pirmąjį filmą „Arkliavagio gudrybė“ (1998) sukūrė Lietuvos kino studijoje. Prie šios temos autoriai sugrįžo filme „Čigonas ir drakonas“ (2006) jau nuosavoje „Animacijos studijoje“. Šiems filmams būdingas žaismingas ir paradoksalus veiksmas bei didaktinis motyvas. 2000 m. jie pradėjo ciklą filmų pagal lietuvių legendas ir pasakas: „Vilniaus mergelė“ (2000), „Neringa“ (2001), „Žemaičių pramotė“ (2002), „Eglė žalčių karalienė“ (2003), „Lietuvių mitologiniai dievai“ (2006), „Lietuvių mitologinės būtybės“ (2008) ir kiti. Ankstyviesiems animaciniams filmams būdingas grafinis ir spalvinis išraiškingumas ir simbolizmas. Vėlesniuose animaciniuose filmuose panaudojama judesio fazių perplaukimų technika, animacija vis labiau stilizuota, o kūriniai konstruojami ne kaip judesio ir pasakojimo sintezė, o kaip įvaizdžių prikėlimas ir kinematinių piktogramų įforminimas.

Režisieriai Šarūnas Jakštas, Vitalijus Suchockis ir Juras Visockis sukūrė animacinių filmų, kuriems būdingas karikatūrinis stilius. Algirdas Šimkus ir Saulius Tamošaitis nufilmavo keletą lėlinių animacinių filmų. Artūras Bukauskas sukūrė pieštą filmą „Telefono linija“ (1991), vėliau – „Lopšinę miestui“ (1995), o sujungęs vaidybinius kadrus ir animaciją pastatė filmus suaugusiesiems „Erotomotto“ (2005) ir „Estetomotto“ (2006).

Jaunųjų režisierių karta savo darbais garsiai pareiškia apie save

Jaunosios kartos režisieriai animaciniuose filmuose seka lietuvių liaudies ir savo sukurtas originalias pasakas vaikams, narsto universalius laisvės klausimus, analizuoja jautrias tarpusavio, kartų ir lyčių santykių temas. Išraiškingos grafikos ir kafkiško stiliaus filme „Tiltas“ (2007) Ieva Miškinytė kelia žmogaus egzistencijos problemas, o filme „Saga“ („Vilanimos filmų studija“, 2012) nagrinėja žmonių ir daiktų istorijas, kurioje žmonės klajoja, svajoja, ieško, nori atrasti ir būti atrasti. Tai idėjiškai gilus alegorinis pasakojimas apie pamestas ir atrastas sagas bei visas jas siejančius nematomus siūlus.

Jautriame poetiniame filme „Vaikystės dienoraštis“ („Filmų štrichai“, 2009) režisierius Antanas Skučas parodo mažos mergaitės pasveikimo istoriją ir ypatingą vaiko ir gamtos santykį. Filmas „Laimės žiburys“ („Tylus kinas“, 2015) – Jono Biliūno apsakymo ekranizacija apie pasiaukojimą siekiant vieno bendro tikslo.

Urtė Budinaitė, studijuodama Estijoje, sukūrė animacinius filmus: „Kambarys dviem“ (2009) – apie moterį, kuri yra pasiruošusi atiduoti savo širdį ypatingam žmogui, ir „Giesmių giesmė“ (2010) – apie vyro ir moters santykius, apie kovą, kurioje moteris pavirsta vilku, o vyras – avimi. Lietuvoje U. Budinaitė sukūrė simbolinį-alegorinį pasakojimą „Nepriklausomybės diena“ („Vilanimos filmų studija“, 2012) apie iš radijo aparato pabėgusį muzikantą, cukraus šaukšteliu nuskandintą laivą, žlugusias viltis surasti meilę už durų su širdele ir dingusios kepurės atsiradimą. U. Budinaitės animacinių filmų stilius karikatūrinis, personažai šaržuoti. Pirmenybę ji teikia ne siužetui, o personažų tarpusavio santykiams bei emocijoms, kurias išryškina pasitelkusi vienspalvį ir lakonišką, detalėmis neapkrautą foną. U. Budinaitės (Urtės Oettinger) ir Johano Oettingerio bendrame filme „Nuopuolis“ („Art Shot“, bendra gamyba su „WiredFly“ ir „Basmati Film“, 2016) sujungta lėlinė ir skaitmeninė animacija. Tai pasakojimas apie alkaną erelį ir nepavykusią jo medžioklę kalnuose. Autoriai priminena apie svarbiausias vertybes ir ištikimybę įsitikinimams.

Režisieriai Darius Jaruševičius ir Inna Šilina animaciniam filmui „Tiulis“ (2010) pasirinko vaikiškam piešiniui artimą grafikos stilistiką. Filme narstomos globalios problemos. Pateikiama aliuzija į Berlyno sieną, kurią įkūnija lengva tiulio užuolaida, nusėta atominio grybo raštu; ji dalija erdvę į dvi dalis, kuriose vyksta skirtingos metamorfozės: tiulis gelžbetoniniais vartais pasitinka poetą, vestuviniu nuometu apgaubia tanką, pavirsta barikada, patrankomis, poledinės žūklės vieta.

Režisierės Skirmantos Jakaitės animacinis filmas „Galim susitikti, galim nesusitikti“ (Vilniaus dailės akademija, 2011) pasakoja apie paauglystę ir glaudų bei trapų artimiausių žmonių tarpusavio ryšį, lydimą nuolatinių abejonių, baimės, nepasitikėjimo, lūkesčių ir nusivylimų. Nuolat virpanti juodai balta kadro grafika, totalinė animacija ir prasmingai įvestos spalvinės dėmės sukuria jaudulio ir stipraus nerimo nuotaiką, kuri puikiai padeda atskleisti pagrindinę filmo idėją. S. Jakaitė ir Solveiga Masteikaitė animaciniame filme „Neeuklidinė geometrija“ („Nerutina“, 2013) bando išsiaiškinti amžiną klausimą – kur dingsta meilė, kuo ji virsta po mūsų mirties. Filme susikertančios dvi intymios istorijos paklūsta širdies logikai, neturinčiai nieko bendra su kasdienine logika.

Režisierės ir knygų iliustruotojos Rasos Jonikaitės kuriamų filmų grafika artima knygų vaikams iliustracijoms. Animacinis filmas „Uodega“ (Vilniaus dailės akademija, „Vilanimos fimų studija“, 2007) pasakoja vilko ir lapės žvejybos nutikimus, o „Brolis Bebe“ („Joni Art“, 2009) – pamokančią gerumo, meilės ir rūpestingumo vienas kitam istoriją. Dekoratyvi filmų stilistika, ryškių ir spalvingų personažų jungimas su plokščiųjų marionečių animacija bei linksmas muzikinis fonas sukuria pasakoms būdingą atmosferą.

Jaukų ir nuotaikingą animacinį filmą „Zuikio kopūstai“ („Animacijos laboratorija“, 2011) sukūrė Vladislavas Berežokas. Tai originali pasaka, kurioje, pasitelkus plastilininės animacijos techniką bei spalvingus personažus, pasakojama, kaip atsirado zuikio kopūstai.

Redos Bartkutės-Tomingas filmas „Kaltė“ („Joni Art“, 2013) byloja apie vienišą lapę, bandančią atsiriboti nuo supančio pasaulio ir pasimėgauti į laisvę ištrūkusia savo kalte, kuri kankina ir priverčia savo šeimininkę rinktis arba beprotybę, arba susitaikymą. Sukurta puiki grafinė stilistika, įtikinanti ir įtraukianti atmosfera.

Igno Meilūno filme „Miškas“ („WRKS“, 2015) pasakojama apie seną atsiskyrėlį gamtininką, bandantį sugauti šviečiantį miško gyventoją, į vieną visumą sujungiami vaidybiniai ir animaciniai kadrai. Kitame savo filme „Pono Nakties laisvadienis“ režisierius į natūrinę Vilniaus panoramą įterpė poną vardu Naktis, kuris sugalvojo pasivaikščioti dieną ir buvo nemaloniai nustebintas šviesos ir ryškių spalvų, prie kurių nebuvo pratęs.

Gedimino Šiaulio filmas „Kaukai“ („PetPunk“, 2017) – trumpa istorija apie nenutrūkstančios gyvybės įsikūnijimą naujai atgimstančiuose augaluose ir būtybėse, stebuklinga pasaka, skatinanti pamastyti, kas yra mirtis.

Individualiu braižu pasižymi ir jauniausios kartos režisierių Gretos Stančiauskaitės, Meinardo Valkevičiaus, Birutės Sodeikaitės, Tomo Tamošaičio, Tomo Ramanausko, Jūratės Gečaitės, Vitos Lažinskaitės, Giedrės Narušytės, Nathano Jureviciaus kuriami filmai.