Lki Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
VISOS MENO ŠAKOS

Lietuvos kinas

DOKUMENTINIS KINAS: Įžengę į laiko upę 
Živilė Pipinytė

Miglota pradžia

Lietuvių kinas – vienas jauniausių Europoje. Profesionali nacionalinė kinematografija ėmė kurtis vėlai - tik įpusėjus XX amžiui. Lietuvių kino pradžia užfiksuota kinematografininkų pasakojimuose. Viena legendų žymi ir dokumentinio kino pradžią. Pirmasis Lietuvos vaizdus (deja, neišlikusius) dar 1909 m. nufilmavo tuometinis Kauno gyventojas Wladyslawas Starewiczius, netrukus išvykęs į Maskvą ir tapęs pasaulinės lėlių animacijos pradininku. XX a. pradžios Lietuva buvo įdomi lietuvių emigrantams. JAV jų buvo daugiausia, todėl šalyje filmuoti vaizdai buvo rodomi lietuvių kolonijose. 1918 m. atsikūrus nepriklausomai valstybei, naujos Lietuvos valdžios nurodymu pradėta kurti kino kronika. Joje atsisipindi oficialios šventės, parodos, prezidentai ir pareigūnai, paradai, gražėjantis Kaunas... Trumpai tariant, visa tai, kuo norėjo ar galėjo didžiuotis jauna valstybė.
 
Po Stalino saule

1940 m.Lietuvą užėmė sovietų kariuomenė ir šalis buvo inkorporuota į SSSR. Vienas pirmųjų naujos valdžios žingsnių buvo Lietuvos kino kronikos studijos įkūrimas Kaune. Kronikos studija reguliariai leido kino žurnalus, kurie agitavo už „naują gyvenimą“. Taip dokumentinė kino kronika iškart įgijo funkciją, kurios ji jau nebeatsikratys beveik pusę amžiaus. Vokiečių okupacijos metais Lietuvoje siužetus propagandiniams filmams filmavo tik naciai. 1944 -aisiais, kai Lietuva vėl tapo sovietų respublika, kino studija atnaujino savo darbą. 1946 m. pradėti gaminti kino žurnalai „Tarybų Lietuva“, pirmieji dokumentiniai filmai pasirodė 1947 -aisiais. Falsifikuota pokario tikrovė skirtingų šalių kronikoje beveik identiška – žmonės pakiliai dalyvauja rinkimuose, džiaugiasi darbo laimėjimais, stato gamyklas, nuima gausų derlių, o nuasmeninto gyvenimo vaizdus lydi patoso kupinas diktoriaus komentaras. Pagražintos tikrovės vaizdai disonavo su realybe. Už kadro liko žiaurus susidorojimas su kovotojais partizanais, deportacijos į Sibirą, prievartinė kolektyvizacija. Bet kino gamyba augo. 1949 m. kino studija buvo perkelta į Vilnių, o lietuviai vis dažniau vyko į Maskvą ir Leningradą studijuoti kino. 

Dokumentika ima kalbėti savo balsu

Po Stalino mirties prasidėjęs „atlydys“ („Thaw“) akivaizdus ir dokumentiniame kine. Iki tol žmogus dokumentiniuose filmuose tebuvo tik tam tikra socialinė ar ideologinė funkcija – darbininkas, valstietis, tarybinis inteligentas. Tačiau 6-ojo dešimtmečio pabaigoje pradeda kurtis originali lietuvių dokumentinio kino mokykla. Jos pradžią žymi Viktoro Starošo filmai „Svajos ir likimai“ (1961), „Nenusimink, Virginijau“ (1962). Juose rodomos skirtingos kartos, jų svajonių ir realybės susidūrimas, žengiant į suaugusį gyvenimą. Starošo filmai įrodė, kad dokumentiniame kine svarbi ir asmeninė režisieriaus intonacija. 

Prie lietuvių dokumentinio kino atsinaujinimo ypač prisidėjo 7-ojo dešimtmečio pradžioje į Lietuvą sugrįžę Maskvos kinematografijos instituto absolventai Algimantas Dausa, Almantas Grikevičius ir Robertas Verba. Jų filmuose keičiasi požiūris į herojus. Tai  - įdomaus likimo žmogus, galintis apie save kalbėti pats. Keičiasi ir požiūris  į  dokumentinį kiną. Atsisakoma paviršutiniško tikrovės ar įvykių fiksavimo, „objektyvaus“ diktoriaus komentaro, atsiranda vis daugiau metaforų, įmantraus montažo. Almanto Grikevičiaus filme apie Vilnių ir jame atsispindinčią istoriją „Laikas eina per miestą“ (1966) nenuskamba nė vienas žodis. Tačiau vaizdas ir garsas filme sukuria intensyvų kino asociacijų lauką, jau įprastą to meto Europos kinui.

Ideologizuota dokumentika ir poetinis kinas

Nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios lietuvių dokumentiniame kine formuojasi dvi pagrindinės kryptys. Oficiozinis dokumentinis kinas buvo propagandos įrankis. Jo kūrėjai nevengė manipuliuoti faktais ar inscenizuoti vadinamosios socialistinės tikrovės. Poetinė dokumentika radosi, kai dokumentinis kinas išgyveno pakilimą ne tik SSSR, bet ir visame sovietų bloke. Tada visaip stengtasi įteisinti dokumentinį kiną kaip meninės kūrybos sritį.  Dokumentininkai bendravo su kitų respublikų kūrėjais, jų filmai buvo rodomi kino teatruose. 

Poetinio dokumentinio lietuvių kino tradiciją suformavo Robertas Verba (1932-1994). Filmuose „Senis ir žemė“ (1965), „Čiūtyta rūta“ (1968), „Šimtamečių godos“ (1969) Verba rodė  lietuviškos pasaulėjautos savitumą. Filmų herojais režisierius dažnai rinkdavosi senus žmones, kalbančius apie prisirišimą prie žemės, darbo ir gimtinės grožį.  Kartu su jais jis perkėlė į ekraną ir patriarchalinę kaimo pasaulėjautą bei vertybes, kurias aktyviai naikino sovietinė propaganda. Roberto Verbos filmai formavo lietuvių kino dokumentikos stilių. Jam būdingas polinkis į metaforišką vaizdą ir išraiškos priemonių minimalizmą lietuvių dokumentiniame kine gyvas iki šiol.

Šią tradiciją pratęsė Henrikas Šablevičius (1930-2004), Edmundas Zubavičius, Diana ir Kornelijus Matuzevičiai, Rimantas Gruodis. 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių filmuose poetinės dokumentikos kūrėjai stengiasi rodyti pasaulį, kuris dar yra šalia, bet jau pradeda nykti. Kai kurie filmų autoriai, beje, nevengė ir pasišaipyti iš ideologinių dogmų, parodyti jas kaip savotišką karnavalą (E. Zubavičiaus „Mums nebaisūs jokie priešai“, 1978). Kita vertus, ir vaidybinis, ir dokumentinis lietuvių kinas visada mielai herojais rinkosi įvairiausius keistuolius, žmones, netelpančius į oficialaus ir unifikuoto gyvenimo rėmus. Keistuolių portretais („Apolinaras“, „Žiniuonė“, „Kretingos medinukai“) ypač išgarsėjo Henrikas Šablevičius. Savamoksliai menininkai, artistiškos sielos mokslininkai ir milicininkai padėjo režisieriui sukeistinti tikrovę, išryškinti jos groteskiškąją pusę. Todėl Henriko Šablevičiaus filmuose tiek daug metaforų, poetinių komentarų, stilizavimo.

Nediagnozuota socialinė tikrovė

Atvirai angažuotą kiną  Lietuvoje kūrė žmonės, kurių ištikimybe komunistiniams idealams niekas neabejojo. Filmuose jie apdainavo komunistų partijos veikėjus, pasakojo, kaip lietuviai esą sveikino sovietų valdžią, ateistiniuose filmuose „demaskavo“ kunigus. 

Tačiau 8-ajame dešimtmetyje ėmė ryškėti ir nauja socialiai angažuoto dokumentinio kino kryptis. Ji siejama su Viktoro Starošo ir Rimtauto Šilinio vardais. Viktoro Starošo filme „Aš myliu direktorę“ ( 1978) atvirai buvo prabilta apie tėvų paliktus vaikus. Rimtauto Šilinio „Savojo „aš“ beieškant“ (1978) ir „Randas“ (1985) bandė prabilti apie jaunimo nusikalstamumą. Kitaip „socialistinę“ tikrovę kritikavo satyriniai Gedimino Skvarnavičiaus filmai, kuriuose jis šmaikščiai analizuodavo prekių deficito, prasto aptarnavimo, net blogai pagamintų batų problemas  („Prie mėsos reik drąsos”, 1975, „Galėčiau būti apolonu“, 1978, „Ko ašaroja Medėja“, 1978).

Prasidėjus Michailo Gorbačiovo „perestroikai“, sukrėtimu tapo Sauliaus Beržinio „Vėliava iš plytų“ (1988). Pirmąkart sovietų kine buvo atvirai prabilta apie armijoje klestinčią prievartą. Filmas pasakojo apie kareivį iš Lietuvos, kuris  nušovė savo prievartautojus. Vieną pirmųjų jį pastebėjo ir tarptautinių festivalių rengėjai.

Vis dėlto, nepakankama sociumo ir socialinių bei istorinių permainų analizė iki šiol išlieka silpnoji lietuvių dokumentinio kino vieta. Ji sietina ir su pastebima kūrėjų inercija. Ir anksčiau, ir dabar kuriama daug dokumentinių  filmų-istorinių asmenybių ir menininkų portretų. Portreto žanras lietuvių dokumentikoje pats atspariausias ir meistriškumo, ir, deja, klišių požiūriu. Paskutiniais dešimtmečiais savotiškais kultūros metraštininkais tapo  Algirdas Tarvydas, Vytautas Damaševičius, Juozas Matonis.  Prie jų prisijungė ir jaunosios kartos kūrėjai Vytautas V. Landsbergis, Agnė Marcinkevičiūtė. Filmuose įamžinami žinomi bei primiršti kultūros veikėjai. Tarp jų ir Europos Disney‘umi vadinamas lėlinės animacijos kūrėjas Wladyslawas Starewiczius, tapęs Donato Ulvydo, Rasos Miškinytės, Lino Augučio, Mareko Skrobeckio filmo „Vabzdžių dresuotojas“ (2008) personažu. 

Permainų kinas

1985 –1990 m. buvo dramatiško lietuvių kino lūžio metai, kai subyrėjo ne tik visa iki tol egzistavusi cenzūros, bet ir  gamybos bei platinimo sistema. Vyresnioji karta išnaudojo galimybę prabilti apie iki tol draustus pokario rezistenciją ir deportacijas. Daug filmų užfiksavo nacionalinio pakilimo ir Sąjūdžio pradžią. Tačiau tokie filmai neišvengė deklaratyvumo.

 9-ajame dešimtmetyje į lietuvių kiną atėjo nauja karta. Jauni režisieriai aiškiai deklaravo savo požiūrį ir į kiną, ir į tikrovę. Pirmieji Šarūno Barto, Arūno Matelio, Audriaus Stonio, Valdo Navasaičio dokumentiniai filmai rodė posūkį į asmenišką kiną. Jauni režisieriai nenorėjo susitapatinti nei su idealizuojama praeitimi, nei (atsivėrus vartojimo laisvei ir įsigalint vakarietiškai masinei kultūrai) su vis labiau karikatūrėjančia dabartimi. Šarūno Barto filme „Praėjusios dienos atminimui“ (1990), Arūno Matelio juostoje  „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ (1990), Audriaus Stonio „Neregių žemėje“ (1991) ar Valdo Navasaičio „Rudens sniege“ (1992), Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių „Iliuzijose“ (1993)  pastebimas noras kalbėti apie egzistencinius dalykus. Tai filmai, kur klausiama apie vienatvę, gyvenimo prasmę, būties laikinumą. Jų pasaulis – tarsi pamatytas herojų - visuomenės ar istorijos marginalų akimis. Jis tuščias, apleistas, griūvantis. Kartu šie filmai – ir savotiški vidiniai jų autorių peizažai. Režisieriai palyginti laisvai elgiasi su tikrove, nors ir neatsisako (net atvirkščiai) jos stebėjimo principų. Statiška kamera mėgsta fiksuoti laiką, būtent jis vis dažniau užpildo kadrą ir tampa filmo dominante. 

Originalūs dokumentinio kino kalbos eksperimentai  neliko nepastebėti: Audriaus Stonio „Neregių žemė“ buvo apdovanota „Felixu“ geriausiam 1992 metų Europos dokumentiniam filmui. Sovietmečiu  užsienyje beveik  nerodytas lietuvių dokumentinis kinas po 1988-ųjų nuolat sulaukia tarptautinių kino renginių dėmesio. 

Lūžio metais didelės įtakos turėjo ir garsaus kino avangardininko Jono Meko kūryba. Meko pamokos atsispindi ir pas jį Niujorke 10 -ojo dešimtmečio pradžioje besistažavusių Arturo Jevdokimovo, Juliaus Ziz, Algimanto Maceinos, Vytauto V. Landsbergio filmuose. Senelio palaikų perkėlimo iš Sibiro į Lietuvą akciją užfiksavęs Algimanto Maceinos filmas „Juoda dėžė“ (1999) iki šiol lieka vienu originaliausių lietuvių dokumentinio kino eksperimentų.

Nauji vardai, naujos idėjos 

Lietuvių dokumentika keičiasi, nes keičiasi ir ją kuriantys žmonės. Tačiau iki šiol lietuvių dokumentiniame kine pagrindinė yra vadinamosios meninės dokumentikos kryptis. Svarbių apdovanojimų, tarp jų ir JAV režiserių gildijos (GDA) apdovanojimą geriausiam dokumentiniam filmui pelnęs Arūno Matelio „Prieš parskrendant į Žemę“ (2005) pasakoja apie kraujo vėžiu sergančius vaikus.  Filmas tampa tikrovės ir mirties meditacija, prabyla apie buvimo Žemėje stebuklus. Filosofiniai Audriaus Stonio apmąstymai apie istoriją, kūną, šeimą, vienatvę filmuose „Ūkų ūkai“ (2006), „Varpas“ (2007), „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim“ (2010), „Raminas“ (2011) rodo, kad režisierius vis giliau skverbiasi į dokumentinio kino prigimtį, eksperimentuoja.

Filosofiškuose dokumentiniuose filmuose Romas Lileikis filmuose įamžina nykstančius spalvingo Vilniaus kvartalo Užupio autochtonus ( „Saša“, 2006, „K+M+B“, 2001), kuria netikėtą savo giminės - didžiojo lietuvių menininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio palikuonių istoriją („Dangaus šešėlis“, 2008).

Iki nepriklausomybės lietuvių dokumentikoje dirbo tik dvi moterys – Bitė Pajėdienė ir Laima Pangonytė. Paskutiniais dešimtmečiais  lietuvių kinas vis dažniau atsiveria ir moterų žvilgsniui. Savito braižo režisierės Janinos Lapinskaitės filmų herojai –autsaideriai, neįgalieji, marginalai, provincijos gyventojai („Iš elfų gyvenimo“, 1999, „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“, 2002, „Traukinys stovi penkias minutes“, 2009 ) atvėrė iki tol lietuvių kino nepastebėtus mikropasaulius.  Oksana Buraja („Dienoraštis“, 2004, „Išpažintis“, 2009) drąsiai kaunasi su visais dokumentinio kino tabu,  Inesos Kurlietytės „Moterų paslaptys“ (2005) bei „Lengvas raganavimas” (2004) masina žiūrovus gimdymo misterijomis. 

Naujų išraiškos būdų ir temų nuosekliai ieško Giedrė Beinoriūtė. Jos filmų „Troleibusų miestas“ (2003), „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ (2005), „Gyveno senelis ir bobutė“ (2008) herojai – ekscentriški toleibusų „zuikiai“, didžiojo kino prisilietimą patyrę Krymo stepių gyventojai ar vaikiškoje pasakoje atsidūrę Sibiro tremtiniai. Režiserė  kartu su herojais pripildo filmus fantasmagoriškų istorijų. Jose susilieja groteskas ir ironija, paslaptys ir beveik neįžvelgiami sielos randai.

Lietuvių režisieriai dažnai žvelgia į pasaulį likimo nuskriaustų žmonių akimis. Julijos ir Rimanto Gruodžių filmo „Upė“  (2010) herojai - nuo pasaulio upės atskirto kaimo žmonės ir jų vaikai. Naujausios kartos kūrėjas Mindaugas Survila kelerius metus stebėjo netoli Vilniaus šiukšlyno įsikūrusius benamius. Jo filmas „Stebuklų laukas“ (2011) atskleidžia šių žmonių kasdienybę ir viltis. 

Debiutinio Manto Kvedaravičiaus filmo „Barzakh“ (2010) premjera įvyko Tarptauniame Berlyno kino festivalyje, juo buvo atidaryta „Panoramos“ programa. Kelis metus Čečėnijoje praleidęs antropologas Kvedaravičius filme pasakoja apie dingusius ir pagrobtus žmones. Poetiškai perteikęs jų artimųjų skausmą, dingusiųjų paieškas bei išlikusių gyvų patirtį, debiutuojantis režisierius sulaukė daugybės festivalių dėmesio ir prizų. 

Lietuvoje daug diskusijų sukėlė ironiškas Giedrės Žickytės filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (2011). Jauna režisierė pabandė kitaip pasižiūrėti į naujosios Lietuvos nepriklausomybės ištakas – „Sąjūdžio“ judėjimą ir „dainuojančią revoliuciją“. Jos filmas prabyla jaunimui suprantamų vaizdų kalba.

Naujoji lietuvių kino dokumentika gali pasirodyti dviprasmiška. Tariamame pasaulio dugne režiseriai ieško dvasingumo apraiškų. Gyvenimo prasmės  - fiksuodami kasdienybės tėkmę.  Istorijos išminties - pasakodami iš pirmo žvilgsnio pasakiškas savo personažų istorijas. Lietuvių dokumentininkai žvelgia į tikrovę tarsi atsisakydami atskirti tai, kas amžina, nuo to, kas laikina. Jie drąsiai neria į sraunią laiko upę. 

Renginiai

Europos šalių kino forumas “Scanorama
Tarptautinis animacinių filmų festivalis “Tindirindis” 
Tarptautinis festivalis “Kino pavasaris” 
Tarptautinis Kauno kino festivalis (TKKF)
Tarptautinis kino mažųjų formų festivalis “Tinklai
Tarptautinis moterų kino festivalis “Šeršėliafam
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF
Vilniaus kino šortai  
Žmogaus teisių kino festivalis “Ad Hoc: Nepatogus kinas