Lki Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
VISOS MENO ŠAKOS

Lietuvos dizainas

„Lietuviškas dizainas neegzistuoja“. Tokį pirmąjį atsakymą pateikia google, paieškos laukelyje įvedus anglišką žodžių junginį „Lithuanian design“. Iš tiesų, tokiu provokatyviu šaukiniu užregistruota viena iš dizainui skirtų lietuviškų diskusinių interneto svetainių, kurioje vos keli pavieniai įrašai, o informacija – keleto metų senumo.

Nors tokį atsakymą galima būtų laikyti konceptualiu pokštu, atsitiktinumu ar net klaida, tačiau pats teiginys vertas dėmesio. Kad galėtume juo patikėti, suabejoti ar visiškai paneigti, reikia papildomų faktų, pavyzdžių ir konkrečios informacijos apie dabartinį Lietuvos dizaino lauką, jame vykstančius procesus, taip pat bent minimalių istorinių orientyrų apie vienaip ar kitaip susiklosčiusias tradicijas ir aplinkybes. 

Dizainas ir identitetas

Ar egzistuoja lietuviškas dizainas? Kodėl iškyla būtent toks klausimas? Todėl, kad  dizainas ir nacionalumo diskursas yra glaudžiai susiję per dizaino istorijos rašymą, šalies nacionalinių strategijų kūrimą bei įgyvendinimo programas. Todėl, kad dizaino sąvoka apima daug daugiau negu pačius objektus. Tai ir tam tikra ideologija, pasaulėžiūra, komunikacijos forma. Kurdami naujus daiktus, paslaugas ar patirtis dizaineriai įkūnija savitą gyvenimo būdą bei filosofiją, kuriuose vienaip ar kitaip atsispindi laikas, vieta ir konkreti kultūra. Įsigydami, naudodami ir vartodami dizainerių sukurtus daiktus, mes taip pat perduodame vienokią ar kitokią žinią apie save kitiems, kuriame ir palaikome savo tapatumą. 

Dizainerių konstruojama materialioji kultūra darė didelę įtaką nacionalinių identitetų raidai. Bene geriausiai tokius siekius įkūnijo tarptautinės parodos, kuriose dizainas, dekoratyviojo meno objektai, nauji industriniai ir technologiniai pasiekimai vaidino lemiamą rolę, siekiant parodyti bei iškelti atskirų tautų pasiekimus, per juos įtvirtinti nacionalinius identitetus ir suvienyti tautas po vienu ženklu. 

Lietuva, kaip ir kitos Rytų Europos valstybės, formuodama savo įvaizdį tarptautiniame kontekste ilgą laiką vadovavosi į liaudies ir amatų tradicijas nukreipta nacionaline strategija, skatinusia atsigręžti į tautos praeitį. „Tautiško stiliaus“ dirbiniai kartu su greta eksponuotais autentiškais liaudies meno pavyzdžiais užėmė reikšmingą vietą visose didžiosiose tarptautinėse Lietuvos reprezentacijose tarpukario laikotarpiu. Galima prisiminti Lietuvos paviljoną 1937 m. tarptautinėje Paryžiaus parodoje, kurioje buvo siekiama pateikti lankytojams modernios Lietuvos paveikslą ir kartu reprezentuoti jos unikalumą, eksponuojant lietuvių liaudies ornamentais dekoruotus Jono Prapuolenio (1900-1980) baldus, kurie Paryžiuje buvo apdovanoti aukso medaliu. 1928 m. baigęs Kauno meno mokyklą Jonas Prapuolenis buvo įsteigęs savo baldų studiją, kurdamas naujus baldų pavyzdžius siekė suderinti funkcionalumą ir formų modernumą su liaudies meno tradicijomis.

Lietuvos dizainas startas

Svarbus Lietuvos dizaino istorijos etapas siejamas su sovietiniu periodu, ypatingai „atšilimo“ laikotarpiu XX a. 6-ojo deš. pabaigoje – 7 deš. pradžioje išryškėjusiomis permainomis taikomojoje dailėje ir dizaine. 1957 m. Vilniuje buvo įsteigtas Eksperimentinis konstravimo biuras, kuriame buvo ruošiami beveik visų baldų, gaminamų Lietuvos įmonėse projektai. Lietuvių dizainerių ir architektų sukurti baldų projektai buvo pristatomi sąjunginėse parodose, eksportuojami į užsienio šalis. Tačiau sovietinės sistemos nerangumas bei įvairūs apribojimai stabdė originalių baldų įdiegimą masinėje gamyboje, dažnai jie liko tik eksperimentiniais pavyzdžiais. 

Reikšmingas buvo Dizaino katedros, tuo metu pavadintos Pramonės gaminių meninio konstravimo katedros, įkūrimas tuometiniame Valstybiniame dailės institute 1961 m. Ją įsteigė ir ilgai (iki 1985 m.) jai vadovavo profesorius Feliksas Daukantas (1915-1995), sukūręs pirmuosius studijų planus, savo publikacijose ir pasisakymuose apie taikomosios dailės paskirtį ir jai keliamus reikalavimus kėlęs aktualius dizaino, kasdieninės aplinkos ir estetinio poveikio klausimus. Tai buvo viena pirmųjų pramoninio dizaino katedrų tuometinėje Sovietų Sąjungoje, glaudžiai bendradarbiavusi su Ulmo dizaino mokykla, įvairiais projektavimo ir konstravimo biurais, Techninės estetikos mokslinio tyrimo institutu, eksperimentinėmis gamyklomis. Ji tapo pramoninės dailės, arba gaminio dizaino, specialistų rengimo centru, jų profesinės veiklos pradžios platforma. 

Šiandieninės Lietuvos dizaino kūrėjai

Dauguma šiuolaikinių Lietuvos dizainerių yra Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros absolventai. Kiti turi architekto diplomus, yra baigę kitų taikomosios dailės krypčių – tekstilės, juvelyrikos – studijas, tačiau tolesnę savo karjerą susieję su dizaino objektų ir interjero projektų kūrimu. 

Šiandien Lietuvoje gyvena ir kuria daug dizainerių. 2008 m. juos bandė suskaičiuoti dizaino tyrėjas Peras Mollerupas, Vilniaus dailės akademijos iniciatyva atlikęs Lietuvos dizaino galimybių studiją "Dizainas Lietuvoje – konkurencinio pranašumo garantija". Šį tyrimą, kurio tikslas buvo pateikti strateginius pasiūlymus Lietuvos dizaino sklaidai bei politikos formavimui, vykdė Pero Mollerupo vadovaujama Danijos dizaino konsultacinė agentūra „Mollerup Designlab A/S“, 2003 m. ir 2004 m. parengusi Estijos ir Latvijos dizaino tyrimus. Tyrimo ataskaitoje 2008 m. jis pateikė tokius skaičius: Lietuvoje gyvena apie 1000 dizaino studijas baigusių ir įvairiose dizaino srityse dirbančių dizainerių; 243 dizaineriai priklauso skirtingoms dizaino sąjungoms ir asociacijoms (Lietuvos grafinio dizaino asociacijai, Lietuvos dizainierių sąjungai ir Nacionalinei mados dizaino asociacijai), kas rodo, jog jie yra aktyvūs dizaino lauko dalyviai. Palyginęs šiuos skaičius su Estijos ir Latvijos rodikliais, jis pateikė vieną iš išvadų, jog Lietuvoje paruošiama ir aktyviai dirba daug daugiau dizainerių nei kitose Baltijos šalyse.

Lietuvos dizaino matomumas

Viena svarbiausių jau minėto Pero Mollerupo tyrime pastebėtų Lietuvos dizaino diagnozių buvo mažas Lietuvos dizaino matomumas tiek tarptautiniu mastu, tiek čia, Lietuvoje. Reikia pastebėti, jog per pastaruosius penkis metus įvyko nemažai svarbių pokyčių, transformavusių šią situaciją pozityvia linkme. 

2006-uosius metus būtų galima laikyti tam tikra lūžine riba Lietuvos dizaino pristatymo kontekste. 2006 m. buvo įsteigtas Lietuvos dizaino forumas, ne pelno organizacija, siekianti platesnio Lietuvos dizaino pripažinimo ir naudojimo pramonėje, viešosiose erdvėse ir edukacijoje. Lietuvos dizaino forumo steigimą inicijavo interjero, dizaino ir architektūros žurnalo „Centras“ leidėjas Vytautas Gurevičius, dizaineris ir „Contraforma“ vadovas Nauris Kalinauskas bei dizaino publicistas Marius Dirgėla. 2006 m. Vilniaus dailės akademijoje buvo įkurtas naujas padalinys - „Dizaino inovacijų centras“, savo veikla siekiantis skatinti glaudesnį bendradarbiavimą tarp VDA dizainerių ir verslo bei pramonės atstovų, kurti palankias sąlygas jauniems dizaineriams, plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą. 

Tais pačiais metais pirmą kartą kartu su kasmet rengiama “Baldų“ paroda Vilniuje startavo Dizaino forumo inicijuota „Dizaino savaitė“, kurios dėka jau 8 metai kiekvieną pavasarį suaktyvėja Lietuvos dizaino gyvenimas. Rengiamos parodos, organizuojami konkursai, akcijos, naujų gaminių ir idėjų pristatymai. Nauju Lietuvos dizaino reiškiniu tapo Naurio Kalinausko 2006 m. inicijuotas dizaino konkursas “neformate”, kuris kiekvienais metais pasiūlydamas naują temą pritraukia vis daugiau ambicingų kūrėjų. 

2006 m. rudenį vienoje didžiausių dizaino parodų pasaulyje "100%DESIGN", vykstančių Londone Lietuvai atstovavo nebe viena "Contraforma" (parodoje pradėjusi dalyvauti 2003 m.), prie jos prisijungė dar dvi lietuviškos baldų dizaino bendrovės: "YZY" ir "Sedes Regia" bei žurnalas "Centras" (4 il.). Nuo to laiko Lietuvos dizaino kūrėjai pradėjo vis intensyviau bendradarbiauti ir užsienio parodose (Milane, Kiolne, Stokholme ir Rygoje) dalyvauti sujungę pajėgas. Tai radikaliai pakeitė Lietuvos dizaino matomumą. 

Lietuvos dizaino eksportas neatsiejamas nuo Eglės Opeikienės veiklos ir iniciatyvų. 2011 m. startavo jos kuruotas bendras Lietuvos dizaino studijų projektas „Lietuvos dizaino blokas“, itin sėkmingai pasirodęs Niujorke vykusioje tarptautinėje baldų ir dizaino parodoje ICFF. 2012 m. papildytas naujais lietuvių dizainerių sukurtais objektais Lietuvos dizaino bloko stendas buvo pristatytas Singapūre vykusioje tarptautinėje baldų ir dizaino parodoje IFF Singapore, kurioje geriausiu parodos eksponatu svetainės baldų kategorijoje buvo išrinktas bendrovės „Sedes Regia“ supamas fotelis „Ops!“, sukurtas dizainerio Jono Jurgaičio.

The Lithuanians are coming 

Lietuvių dizaineriai tapo pastebimi bei atpažįstami tarptautinėje erdvėje. „Lietuviai ateina“ (The Lithuanians are coming) – taip rašė Richardas Claytonas 2007 m. liepos 3 d. britų savaitraščio Time išspausdintame straipsnyje apie supamųjų kėdžių dizaino naujoves, pasibaigus tarptautinei parodai „100%design“ Londone. Tarp penkių aptariamų autorių jis pristatė du lietuvių dizainerius, atstovaujančius dizaino studiją „Contraforma“ ir jų sukurtus baldus. Tai buvo Neringos Dervinytės supamas krėslas “MOM“ (2006 m.) ir Pauliaus Vitkausko supamoji kėdė „KU-DIR-KA“ (2006 m.). Taiklus, netgi charakteringas jo pastebėjimas, jog lietuvių dizaineriai apjungia skandinavišką paprastumą su olandų Droog dizaino objektams būdingu keistumu. 

Įdomu tai, kad Lietuvos dizainas Earls Court parodų centro erdvėse buvo pristatytas ir pastebėtas jau daugiau kaip prieš keturis dešimtmečius. D. Britanijos dienraštyje „The Times“ 1968 m. rugpjūčio 16 d. buvo išspausdintas tekstas skambiu pavadinimu „Lietuvis Earls Court‘e“ (A Lithuanian at Earls Court), pristatantis Lietuvos paviljoną 1968 metų Sovietų Sąjungos prekybos ir pramonės parodoje. Šiuos du keleto dešimtmečių skiriamus Lietuvos dizaino įvykius suartina lietuviškas rūtos simbolis. 2006 m. kurdama „Mom“ dizainą, Neringa Dervinytė, įkvėpta lietuviškų skrynių raštų, įkomponavo dekoratyvų žalios rūtos motyvą. 1968 m. Vaidilutė Grušeckaitė, sukūrusi parodos logotipą, taip pat pasirinko lietuviškų darželių mėgstamą rūtos augalą, kuris paženklino visą 1968 m. Lietuvos stendo grafinį dizainą. 

Čia galima prisiminti stizuotomis rūtomis ir ąžuolo lapais dekoruotus žaismingus telefono dėklus, sukurtus „LT-identity“ dizainerių Jolantos Rimkutės ir Ievos Ševiakovaitės. Jie buvo skirti specialiai „Nokia C7“ telefonui, kurio dizainą sukūrė lietuvis Tomas Ivaškevičius, dirbantis vyriausiuoju „Nokia“ kompanijos produktų dizaineriu. 

Tarp nacionalumo ir internacionalumo

Ieškant Lietuvos dizaino mokyklos apibūdimų, dažnai pasitelkiami Vakarų dizaino pavyzdžiai, bandoma įžvelgti unikalių lietuviškumo bruožų. Nors apie vientisą lietuviško dizaino mokyklą ar tradicijas sunku kalbėti, bet jos visada „laviravo“ tarp nacionalumo ir internacionalumo. Tadas Baginskas, ilgus metus vadovavęs Vilniaus dailės akademijos dizaino katedrai, yra pastebėjęs, kad Lietuvai charakteringi europinio dizaino bruožai bei etnokultūros palikimas. Profesorius Feliksas Daukantas taip pat pabrėždavo nacionalinio charakterio svarbą: „Originalumas, išplaukiąs iš nacionalinio charakterio, turi būti pačioje dailės esmėje, pačioje baldo architektūroje, turi reikštis išorės konstrukcijos formose“. 

Šiuolaikiniai Lietuvos dizaineriai, kurdami naujus projektus, semiasi inspiracijų iš lietuvių liaudies meno, ieško sąsajų su tradicija. „Etniniai motyvai „persekios" lietuvius visą laiką – juk nuo savo šaknų toli nepabėgsi. Bet jei nuo jų nebėgi, o semiesi idėjų iš brandaus mūsų krašto ir protėvių palikimo, rezultatai gali nustebinti dizaino ekspertus visame pasaulyje. Kiekviena šalis išsiskiria savo tradicijomis, o šiuolaikinė kūryba tėra tų tradicijų tąsa“, – sako dizaineris Nauris Kalinauskas, dažnai vadinamas nacionalinio Lietuvos dizaino „ledlaužiu“. 

Kaip žaismingą lietuviško dizaino pavyzdį galima prisiminti Juozo Brundzos sukurtus valgomus šviestuvus, kurie pirmą kartą buvo pristatyti 2009 m. Milano dizaino savaitės metu, Šviestuvo "SKANUS" (2009), 

dizaine panaudotas populiarus lietuviškas kepinys „Šakotis“, reprezentuojantis Lietuvos kulinarinį paveldą, savo forma itin tinkantis toršero gaubtui, kurį panaudojus galima skaniai suvalgyti. 

Pasaulyje atpažįstamais Lietuvos šiuolaikinio baldų dizaino objektais - „hitais” tapusiais ne tik Europoje, bet ir Amerikoje be jau minėtų supamųjų kėdžių, galima įvardinti dizainerės N. Dervinytės staliuką „Romance”, N. Kalinausko lentyną „Quad“ bei kilimėlį-dėlionę „Imperial“, tarsi tikrai iš kitos planetos nusileidusį Jono Jurgaičio „Alien“, kuris išsiskiria savo neįprastomis formomis. 

Dažnai lietuvių dizainerių darbai lyginami su Skandinavišku dizainu dėl naudojamų natūralių medžiagų (medžio, vilnos), inspiracijų iš gamtos, pasikartojančių augalinių motyvų. Skandinaviško minimalizmo ir grynumo siekis, suderintas su emocingomis ir žaismingomis koncepcijomis būdingas dizainerių Juozo Brundzos, Rasos Baradinskienės sukurtiems objektams, kurie reprezentavo Lietuvos dizaino tendencijas keliaujančioje Šiaurės ir Baltijos šalių dizaino parodoje „16 žingsnių artyn“. 

„Geras dizainas“ Lietuvoje

2012 m. startavo nauja Lietuvos dizaino forumo iniciatyva. Buvo įsteigtas nacionalinis dizaino konkursas „Geras dizainas“, skirtas atrasti ir pažymėti geriausią dizainą šalyje – Lietuvos įmonių produkciją ir Lietuvos dizainerių darbus. 

Dizaino istorijoje „gero dizaino“ konceptas visada buvo siejamas su paprastu, funkcionaliu, visiems prieinamu ir įperkamu dizainu. Galima prisiminti XX a. viduryje JAV startavusias MoMA „Gero dizaino“ programas, skatinusias menininkų ir pramonės bendradarbiavimą, britiško dizaino propagavimo programas arba Skandinavijos dizaino politiką. Visus juos vienija siekis palaikyti ir skatinti profesionalių dizainerių bendradarbiavimą su vietinės pramonės gamintojais. 

Įsteigus nacionalinį Lietuvos gero dizaino prizą, kiekvienais metais bus siekiama atrinkti 12 geriausių dizaino objektų bei 3 nerealizuotus dizaino projektus, kuriuos pagal vieningą reglamentą vertina nepriklausoma tarptautinė ekspertų komisija. Šiais metais pirmajame konkurse buvo apdovanoti gerai žinomų Lietuvos dizainerių (J. Brundzos, Dariaus Čekanausko, J. Jurgaičio, Gedimino Juškos, N. Kalinausko, Mindaugo Žilionio ir kt.) sukurti objektai nuo originalių baldų iki modernių įrengimų ir katilų. Visi jie gaminami Lietuvos įmonėse, kurios taip pat apdovanotos nacionaliniais dizaino prizais. Lietuvos „Gero dizaino“ prizo nugalėtojų darbai buvo eksponuojami Dizaino savaitės metu Energetikos ir technikos muziejuje vykusioje parodoje. 

„Gero dizaino“ objektai buvo pristatyti 2012 m. Pasaulio dizaino sostinėje Helsinkyje surengtoje tarptautinėje parodoje „Everyday discoveries“ nacionalinėje Lietuvos ekspozicijoje „Lietuvos dizainas: praeitis, dabartis, ateitis“. Dar septyni lietuviški dizaino objektai buvo eksponuojami bendrojoje parodos dalyje. Tarp jų – P. Vitkausko kėdė „KU-DIR-KA“, eksponuota teminėje „Ikonų“ parodoje šalia klasikinės Thonet No. 14 kėdės, Le Corbusier šezlongo, Sori Yanagi kaligrafiškosios „Drugelio“ taburetės ir kitų pasaulinių dizaino ikonų, 

O lietuvišką vasarą primenanti Žilvino Stankevičiaus kėdė „Liepa“ buvo pastatyta prie ilgo bendro pietų stalo, prie kurio kiekviena iš 23 pasaulio šalių-dalyvių buvo paprašyta pristatyti po vieną kėdę arba taburetę, atspindinčią nacionalinius ypatumus.

Jaunieji Lietuvos dizaineriai ir jų pasiekimai

Lietuvos dizaino ateitis pirmiausia siejama su jaunaisiais dizaino kūrėjais. Dar būdami studentais jie sėkmingai startuoja Lietuvos ir tarptautiniuose konkursuose, pelno svarbius apdovanojimus bei prizines vietas. Tokia buvo Juliaus Bučelio, Manto Lataičio, P. Vitkausko ir kitų dizainerių profesinės karjeros pradžia. Tarp ryškiausių pastarųjų metų jaunųjų dizainerių pasiekimų būtina paminėti „Design Lab‘09“ konkursą, kurio laimėtoja tapo VDA studentė bakalaurė Toma Brundzaitė, sukūrusi sieninę indaplovę „Bifoliate“. Gabrielės Meldaikytės suprojektuota specializuota virtuvės įranga, skirta pasigaminti pusryčius viena ranka, pelnė net tris pasaulinio garso apdovanojimus: I vietą konkurse Salone Satellite Worldwide Maskvoje 2009 m., II vietą konkurse I Saloni Premio Salone Satellite Milane 2010 m. ir III vietą konkurse Cumulus 20th Anniversary Student Design Exhibition, vykusioje Šanchajuje 2010 m. 

2011 m. Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros absolventės Eglės Ugintaitės sukurtas modernus navigacijos įrenginys „The Aid“, skirtas pagyvenusiems ir neįgaliems žmonėms, laimėjo „Fujitsu Design Award 2011“ Grand Prix apdovanojimą, 2012 m. Inesos Malafej diplominis rašomojo stalo projektas „My writing desk“ tarptautiniame konkurse IF DESIGN AWARD pelnė apdovanojimą už gaminio dizainą. Pastarieji projektai, sulaukę tarptautinio pripažinimo, 2012 m. buvo įvertinti ir Lietuvos „Gero dizaino“ prizais.

Jaunuosius Lietuvos dizainerius palaiko ir specialiai jiems skirtos naujos iniciatyvos. Nuo 2011 m. Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centras organizuoja konkursą „Jaunojo dizainerio prizas“, 

kurio tikslas – pristatyti jaunųjų dizainerių kūrybą visuomenei, verslo ir pramonės atstovams, siekiant padėti jauniems dizaineriams įsitvirtinti dizaino rinkoje. Dėl jaunojo dizainerio prizų kasmet varžosi paskutinių kursų bakalauro studentai. Originaliausi, aktualias problemas iškeliantys ir sprendžiantys baigiamieji darbai apdovanojami trijose kategorijose: produkto ir industrinio dizaino, grafinio ir komunikacijos dizaino, mados dizaino.

Patirčių dizainas

Šiuolaikinis dizainas, siekdamas pagerinti gyvenimo kokybę, neapsiriboja vien daiktų kūrimu. Nors pats terminas experience design atsirado tik prieš keletą dešimtmečių, tačiau galima sakyti, kad visas dizainas susijęs su patirčių kūrimu, tik kartais radikaliai skiriasi jų pobūdis. Vienais atvejais (kuriant baldų dizainą) siekiama sukurti jaukumo, žaismingumo, komforto būsenas, kitais – ribines ir egzistencines patirtis (pavyzdžiui, Manto Lesausko ir Julijono Urbono projektai). Pasak Paolos Antonelli, būtent komunikacija yra svarbiausia šiuolaikinio dizaino funkcija: designers are using the whole world to communicate and are set on a path that is transforming it into an information parkour and enriching our lives with emotion, motion, direction, depth, and freedom. Dizainas nebe tik sprendžia problemas, jis jų ieško ir tiria, kelia pačius įvairiausius klausimus. Kaip sako, lietuvių dizaineris Julijonas Urbonas, kuriantis interaktyvaus dizaino srityje, dizainas bejėgis sukurti idealų komfortą, tačiau jis gali kurti malonias, įdomias ir panardinančias istorijas.

Grįžtant prie teksto pradžioje iškilusio klausimo „Ar egzistuoja lietuviškas dizainas?“, norėtųsi papildyti google paieškos atsakymus. Nors vientiso lietuviško dizaino koncepto ar vieno kodo nėra, gal niekada ir nebuvo, tačiau šiame tekste paminėti vardai, faktai ir pavyzdžiai rodo, kad dizainas, labai įvairus savo paskirtimi ir formomis, Lietuvoje egzistuoja, jis matomas bei atpažįstamas pasaulyje.

Parengė - Karolina Jakaitė

------
[1] Rasa Janulevičiūtė, Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990: profesionalaus Lietuvos dizaino pagrindas: monografija, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011.
[1] The Complex Development of Lithuanian Design, in: http://www.dic.lt/index.php/pageid/666
[1] Vykdant ES struktūrinių fondų paramą gavusį projektą „Vilniaus dailės akademijos inovacijų ir dizaino centras“ (vadovė dr. I. Kuizinienė).
[1] Clayton R., Now We're Rocking, [žiūrėta 2008 m. vasario 8 d.]. Prieiga per internetą: http://www.time.com/time/specials/2007/article/0,28804,1642444_1642441_1642717,00.html
[1] Jurgita Juospaitytė, „Lietsarginiai: pokalbis su Vilniaus dailės akademijos profesoriumi, buvusiu dizaino katedros vedėju Tadu Baginsku“, in: Istorijos, 2007, Nr. 12, p. 32-35.
[1] Feliksas Daukantas, „Dailė – pramonės pagalbininkas“, in: Literatūra ir menas, 1987 02 07, p. 14
[1] Paola Antonelli, Talk to me: design and the communication between people and objects, New York: Museum of Modern Art, 2011.
[1] Jurij Dobriakov, „Julijonas Urbonas: mąstantis daiktais”, in: http://www.artnews.lt/julijonas-urbonas-mastantis-daiktais-6501