Lki Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
Visos naujienos

MATERIA MAGICA: keli žvilgsniai į Lietuvos lėlių teatro vitriną

(Pilnas tekstas – lapkričio 8 d. savaitraštyje „7 meno dienos“)

Labiausiai šių metų lėlių teatro festivalis „Materia Magica“, gyvuojantis nuo 1997-ųjų (anuomet, tiesa, vadintas „Karakumų asilėliu“), išsiskyrė savo publika: įvairių Lietuvos teatrų spektaklius greta įprastų jaunesnių ar vyresnių žiūrovų stebėjo nemenkas būrys lėlininkų iš įvairiausių šalių – teatrų ir festivalių vadovai, programų kūrėjai, vadybininkai. Manau, kad žmonės (ir lėlės) scenoje turėjo pajusti gana specifinį jų žvilgsnį: suinteresuotą, kolegiškai vertinantį, neretai bandantį talpinti spektaklį į savo kontekstus.

Festivalio organizatoriai – Klaipėdos lėlių teatras –  šiemet žengė pirmąjį žingsnį link programinio šalies lėlių teatro lauko pristatymo užsienio ekspertams, ir galima pasakyti, kad žengta plačiai: Vilniaus „Lėlės“, Kauno valstybinio lėlių teatro, Panevėžio lėlių vežimo teatro, Klaipėdos lėlių teatro, Psilikono teatro, trupės 459, Lino lėlių, lėlių teatro „Nykštukas“, klounų studijos „Dulidu“, Pojūčių teatro, Stalo teatro žiūrėjo profesionalai iš Jungtinės Karalystės, Kinijos, Japonijos, Izraelio, Vokietijos, Lenkijos, Kroatijos, Šveicarijos, Turkijos, Estijos, Latvijos. Šią rimtą grupę pavyko suburti ne tik Lietuvos lėlininkų tarptautinis įdirbis, bet ir bendradarbiavimas su Lietuvos kultūros instituto Vizitų programa.

Festivalinis gyvenimas neapsiribojo spektaklių peržiūromis: dalyviai turėjo galimybę prisistatyti, diskutuoti apie matytus spektaklius, aptarti būsimą bendradarbiavimą. Kol kas neįmanoma spėti, kokie „Materia Magica“ programos spektakliai pateks į gastrolių maršrutus ar tarptautinių festivalių afišas. Užtat gali įtarti, kad išankstiniai įsivaizdavimai apie tai, kas yra „lokalu“, įdomu tik vietiniams žiūrovams ir kas tikrai „pataiko“ į menamą globalią stilistiką gali stipriai prasilenkti su tikrove. Sudominti gali net spektaklis be vertimo, pasakojantis apie Lietuvos istorijos peripetijas, jeigu jame išryškėja autentiškas aktorių santykis su publika ir neverbalinė „materijos magija“.

Apie tai festivaliui įpusėjus pakalbėjome su svečiais iš Kinijos, Jungtinės Karalystės ir Izraelio.

Praminti keliai Kinijoje

Pekine įsikūrusio eksperimentinio „Théâtre du Rêve“ įkūrėjas ir režisierius Chong Wang Lietuvos scenos menų lauką ištyrė išsamiai: po Klaipėdos festivalio jis peržiūrėjo „Sirenų“ lietuviškąją programą (ir dar spėjo užsukti į Minską).

„Lėlių teatras suaugusiesiems kaip atskira scenos meno forma Kinijoje kol kas nėra pripažintas. Pavyzdžiui, mano sukurti spektakliai šokiravo tiek publiką, tiek teatro bendruomenę. Nepaisant to, aš norėčiau tęsti intelektualaus, politinio, eksperimentinio teatro estetikos paieškas, ar tai būtų lėlių, ar dramos teatras“, – savo interesus įvardijo režisierius.

Prieš viešnagę Klaipėdoje ir Vilniuje jis turėjo gan didelių lūkesčių, kuriuos suformavo lietuviško teatro patirtys Kinijoje: „Galiu pasakyti, kad mūsų šalies žiūrovai jau neblogai susipažino su Oskaro Koršunovo teatru, matėme ir kitų lietuviškų spektaklių. Publika yra nustebinta ir sužavėta!“, – pripažino jaunasis režisierius.

Kai kalbėjomės, Chong Wang buvo matęs vos porą „Materia Magica“ festivalio spektaklių, bet jau spėjo rasti sau įkvepiantį kūrinį – trupės 459 teatrinę instaliaciją vienam žiūrovui „Meile, Don‘t Stop“. „Tai yra teatro forma, su kuria nesu anksčiau susidūręs. Visi spektaklio elementai atlikti nepaprastai tiksliai, juose labai daug vaizduotės. Kituose spektakliuose pamačiau labai stiprų ryšį su tradicija – tiek muzikos, tiek daiktinio paveldo. Sakyčiau, festivalio programa yra labai įvairi ir turi ambicijų pristatyti kuo platesnį Lietuvos lėlių teatro spektrą“, – pastebėjo svečias.

Koks, jo manymu, lėlių teatras būtų įdomus Kinijos publikai? „Tikrai žinau, kad Kinijoje yra didžiulis spektaklių vaikams poreikis, ypač spektaklių be teksto. Kaip suprantu, Lietuvoje yra stiprios fizinio, vizualiojo, lėlių, objektų, muzikinio teatro tradicijos. Manau, būtent tokios formos ar jų kombinacijos tikrai patrauktų jaunuosius Kinijos žiūrovus. Man asmeniškai artimas kūrybiškas, inovatyvus, avangardinis teatras. Tokia teatro kalba puikiai prigyja lėlių teatro scenoje ir tikiu, kad mes galime sulaukti ir eksperimentinio lėlių teatro iš Lietuvos. Tikiuosi, jis įkvėps Kinijos lėlių teatro kūrėjus drąsiau eksperimentuoti“, – vylėsi Chong Wang. Jis net neabejoja, kad į tokius spektaklius, kurie nepriklauso teatrinio „mainstreamo“ tradicijai, Kinijoje susirinktų tie žiūrovai, kurie pamėgo pastaruoju metu intensyviai čia gastroliuojantį Lietuvos teatrą.

Tradicinio Kinijos lėlių teatro formos pasižymi didžiule įvairove, jo šaknys siekia ritualinės kultūros ištakas. „Man labai svarbu yra tai, kad senovėje lėlių teatras lydėjo žmogų visą jo gyvenimą – ne tik vaikystėje. Labai gaila, bet nėra jokio tradicinio teatro santykio su šiuolaikine visuomene, su šiuolaikinėmis scenos menų formomis. Tikiu, kad senųjų lėlių teatro formų žinovams yra tikrai nelengva jas išsaugoti, išlaikyti. Bet manau, kad turi būti būdų šiems senovės turtams išeiti iš muziejų į dabarties pasaulį. Tai nėra lengva, bet, jei nieko nedarysime, šios tradicijos išnyks“, – svarstė Chong Wangas.

„Tamsių“ spektaklių beieškant

Santūriai, bet ir labai smalsiai lietuviškus lėlių spektaklius Klaipėdoje stebėjo ir du britai iš Niukaslio. Kerrinas Tatmanas – tarpdisciplininis menininkas, kompozitorius, multiinstrumentalistas, prodiuseris, teatro kūrėjas, Niukaslio lėlių teatro festivalio „Moving Parts“ (angl. k. Judančios dalys) meno vadovas ir vienas įkūrėjų, taip pat trupės „Tatwood Puppets“ aktorius ir kompozitorius bei kūrybinis Niukaslio fizinio teatro festivalio „Mimical“ vadovas. Pirmasis festivalis labiau orientuojasi į šeimų auditoriją, antrasis ieško vyresnių žiūrovų, nors abiejų renginių programose būna spektaklių tiek suaugusiesiems, tiek vaikams.

Mattas Woodas su K. Tatmanu dalyvauja festivalio „Moving Parts“ veikloje, jiedu taip pat įkūrė projektą „Tatwood Puppets“, kurio išskirtinis bruožas – neįprastos lėlės, marionetės ir originali muzika spektakliams. Beje, M. Woodas studijuoja kritinės psichologijos doktorantūroje Niukaslio universitete, jo moksliniai interesai apima žmogaus ir kompiuterio sąveiką, skaitmeninių technologijų įtaką seksualumo ir lyties suvokimui.

Menininkų atstovaujama Niukaslio lėlių, objektų, fizinio teatro scena yra labiau orientuota į eksperimentinę raišką, tarpdiscipliniškumą, vizualumą.

„Nusprendėme čia atvykti visų pirma dėl to, kad nieko nežinome apie Lietuvos lėlių teatrą. Tiesą sakant, minimaliai kažką galėtume pasakyti ir apie pačią Lietuvą ir jos kultūrą. Mums tai yra nuotykis, kelionė į nežinomybę!”, – prisipažino Kerrinas.

„Kai vykstame į tarptautinius festivalius, mus domina spektakliai, kurie yra unikalūs, pasakoja savo istoriją, bet ir turi universalų kodą. Galvodami apie tai, ką galėtume pristatyti savo žiūrovams, įsivaizduojame teatrą, kuris būtų įkvėptas skirtingų tradicijų, kultūrų, bet suprantamas britų auditorijai. Pagrindinis mūsų atrankos kriterijus – spektaklių meninė kokybė. Visada atkreipiame dėmesį į teatrą, kuris kažką daro kitaip, kuris mus nustebina“, – kolegai antrino Mattas.

Svečiai iš Niukaslio pripažino, kad jų lėlių teatro vizijai yra artimesni „tamsesni“, šiuolaikiškos raiškos spektakliai, dėl to labai patiko Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis „Smėlio žmogus“ (rež. Gintarė Radvilavičiūtė) ir Psilikono teatro „Plaukuota burna“, sukurta Auksės Petrulienės ir Dariaus Petrulio.

Britų lėlininkai pastebėjo, kad bent jau iš to, ką buvo spėję pamatyti festivalyje „Materia Magica“, Lietuvos lėlių teatro scena yra labai įvairi. „Matėme ir gerų tradicinių spektaklių, ir tokių, kuriuose naudojama daug šiuolaikinių technologijų, žaidžiama su skirtingais formatais, išraiškos priemonėmis“, – pirmąjį įspūdį apie Lietuvą formulavo Kerrinas.