Lki Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
Visos naujienos

Lietuvių literatūros vertimai ir jų skatinimas: pokalbis LRT studijoje

11813458_10207381165991038_7539645385013081796_n

Šiandien LRT radijo studijoje, laidoje „Ryto Alelgro”, vedamoje Almos Valantinienės susitiko Lietuvos kultūros instituto direktorė Aušrinė Žilinskienė ir vertėja į suomių kalbą Reeta Tuoresmaki. Kalbėjosi jos – apie lietuvių literatūros vertimą ir jo skatinimo priemones. Pateikiame kelias pokalbio išrašo ištraukas.

A.Valantinienė: Šiuo metu Vilniuje Reeta vieši kaip rezidentė, verčianti Dalios Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“, tai nėra pirmas vertimas iš lietuvių kalbos?

R.Tuoresmaki: tiesą pasakius – pirmas, kuris jau ruošiamas būti išleistas. Anksčiau teko versti pjeses, kai teatro trupės iš Lietuvos atvykdavo gastrolių į Suomiją ir reikėdavo spektaklio vertimo.

A. V. Tačiau mačiau, kad vertėt Eugenijaus Ališankos poeziją?

R. T. Taip, guli namuose, bet šitas procesas labai sudėtingas.

A. V. Sakoma, ne kiekvienam lengva išversti poeziją, gal net neįmanoma…

R. T. Man irgi atrodė, kad neįmanoma. Tačiau sunku ne tik versti, bet ir po to išleisti – ypač lietuvišką poeziją Suomijoje…

A. V. Taip, poezijos tiražai visur nedideli. Aušrine, sakykite, o kaip Lietuvoje, Vilniuje atsiranda vertėjai rezidentai?

A. Žilinskienė: Lietuvos kultūros institutas turi vertimų skatinimo programą ir viena iš jos sudedamųjų dalių yra vertėjų stažuotės.

A. V. labai įdomu, kaip surandat tuos žmones, vertėjus iš lietuvių kalbos, įdomu, – tuoj paklausim Reetos – kaip jie išmoksta kalbą, kaip ja susidomi?

A. Ž. Dažniausiai jie atsiranda patys arba per kitus pažįstamus vertėjus. Jie yra „atvedami“ į tą kelią. Lietuvoje nėra specialios akademinės literatūros vertimų programos, į kurią galėtų atvažiuoti užsienio studentai ir mokytis būtent literatūrinio vertimo. Yra galimybė pasimokyti kalbos vasaros kursuose VU, bet specialios literatūros vertimų programos – nėra. Apie tai seniai kalbam ir diskutuojam, turėtume šiuo klausimu kada nors rasti bendrą kalbą su švietimo sistema ir aukštosiom mokyklom.

<…> Lietuvos kultūros institutas ir kitos įstaigos, kurios rūpinasi literatūros sklaida supranta, kad pagrindinė grandis yra vertėjas. Jis yra Lietuvos ir užsienio šalių tarpininkas. O „mažų kalbų“ vertėjai yra daugiau nei šiaip vertėjai, dirbantys užsakomą darbą – tai tiesiog mūsų ambasadoriai.

A. V. …Reeta šypsosi…

A. Ž. …jie išverčia kūrinį, suranda leidėją – patys – ir dar skleidžia žinią apie mūsų šalį pradedant nuo draugų pažįstamų šeimos… ir palaikyti vertėjų entuziazmą yra mūsų pagrindinis uždavinys. Taigi, viena iš pasiteisinusių priemonių yra stažuotės Lietuvoje, į kurias, priklausomai nuo lėšų, galime pasikviesti du-tris, kartais ir šešis vertėjus pabūti Lietuvoje iki mėnesio ir dirbti konkretų darbą, bendrauti lietuviškai, ko labai jiems reikia, susitikti su autorium…

Kasmet skelbiame kvietimą teikti paraiškas stažuotei, o ir kiekviena proga atskirai kalbiname vertėjus, kurie, žinome, yra susidomėję lietuvių literatūros vertimu. Vykdome literatūros vertimų skatinimo programą, kurioje dalyvaujantys vertėjai už pasirinktą išversti ištrauką gauna atlygį. Dažnai vertėjui lietuvių literatūros vertimas yra tik hobis, nes iš to juk jis neišgyventų, tad suteikiame galimybę pasitobulinti ir mes turim ištrauką, kurią galime pristatyti užsienio leidėjams.

Taip pat užsienio knygų mugėse bendraujame su vietiniais, besidominčiais lietuių literatūra, labai daug prisideda ir rašytojai. <…>

A. V. Į kokias kalbas daugiausia pastaraisiais metais išverčiama lietuvių literatūros?

A.Ž. Daugiausia – ES šalių kalbos. Ir praktiškai tas pats skaičius „didžiosiomis“ kalbomis (italų, prancūzų, vokiečių anglų) ir „mažosiomis“ – čekų, slovėnų, slovakų, švedų, suomių… „Didžiųjų“ rinkose sunkiau rasti leidėją, o „mažesnėse“ – daugiau mainų, supratimo: „mes irgi maža kalba, ir mes irgi domimės jūsų kalba“, tai noras keistis informacija tarp „mažesnių“ kalbų yra didesnis. Daugiau ir entuziastų, ir verčiančių, ir galimybių surasti entuziastingą vertėją, kuris padarys dėl to, kad jam įdomu – daugiau.

A.V. O Suomijoje iš kokių kalbų daugiausia verčiama?

R.T. Šiuo metu daugiausiai iš anglų verčiama.

A.V. Reeta, papasakokite, kaip prasidėjo jūsų pažintis su Lietuva ir lietuvių kalba?

R.T. Lietuva man kaip likimas. Panašiai kaip Dalios Grinkevičiūtės knygoje – yra veikėjas, kuris papasakoja, „teatras – mano svajonė, teatras – mano likimas, mano alfa ir omega“. Panašiai buvo ir man, kai Suomijoje baigiau mokyklą ir atsitiktinai sužinojau apie teatro režisūros kursus Klaipėdoje, kurie buvo skirti užsieniečiams. <…> Skelbimą apie tai radau mėgėjų teatro šiukšlių dėžėje, jis toks paliktas ir atkreipė dėmesį. Atvykau į Klaipėdą, čia man dėstė lietuviškai, bet viskas buvo verčiama į anglų kalbą. Atvykau vasarą pažiūrėti, kokia yra Lietuva, mus labai šiltai priėmė Danutė Vaigauskaitė, buvo geri metai. Norėjau studijas tęsti, patiko Lietuva ir žmonės, norėjau suprasti, ką jie kalba. Maniau, kad jei noriu stoti į akademiją Lietuvoje, turiu toliau mokytis lietuviškai, tad grįžusi į Helsinkį pradėjau studijuoti lietuvių filologiją. <…> Įstojome trise, antrais metais studijavome dviese, trečiais metais likau viena.

<…>

A.V. Apie tai ir norėjau pakalbėt – Jūsų  gyvenime susijęs teatras ir literatūra, pradėjote nuo to…

R.T. Taip, apskritai – nuo kultūros, meno. Rodės, kad dešinėje turiu lietuvių kalbą, o kairėje laikau meną ir kultūrą. Maniau, tai niekad nesueis į vieną, bet pavyko suvesti. Ir Lietuvoje buvau su suomių režisieriaus Krystiano Smedso, atvykusio čia statyti spektaklį,  asistentė, vertėja.

<…> Man buvo labai naudingas prieš du metus Druskininkuose vykęs literatūros vertėjų seminaras, nors, aišku, ir universitete skaitėm lietuvių literatūrą, turėjome skaitymo sąrašus, bet seminare, kai atvažiuoja rašytojas, kuris pats papasakoja apie savo kūrinį ar dėstytoja, pasakojanti pastarųjų dviejų metų šiuolaikinės lietuvių literatūros tendencijas… tai reikalinga.

A.Ž. Reeta kalba apie literatūros vertėjų į užsienio kalbą seminarus, rengiamus kas du metu Lietuvos kultūros instituto. Mes sukviečiame mums žinomus vertėjus ir kelių dienų susibūrimo metu stengiamės pateikti kuo daugiau informacijos: naujausi kūriniai, tendencijos, pavardės, bendri pokalbiai, rašytojai, susipažįstame, kas ką veikia, gal turi tuo metu bendrų vertimų. Stengiamės seminarus organizuoti ne Vilniuje, kur visi turi daug draugų ir pažįstamų, kad niekas neišsivaikščiotų ir bendrautų tarpusavyje. Buvo tradicija seminarus organizuoti Nidoje, Druskininkuose, tačiau nutarėm, kad Lietuvos kraštai ir provincija yra neatpažįstamai pasikeitę ir gali priimti daugiau žmonių, todėl spalio mėnesį seminaras vyks Kėdainiuose. Atvažiuos 20-25 vertėjai – šiuo metu jau baigėme norinčių dalyvauti registraciją ir turime 32 paraiškas iš 20 šalių. Manau, kad tokie susitikimai yra labai svarbūs ir mums smagu girdėti, kai vertėjai iš praktikos patvirtina to reikalingumą.

<…>

R.T. Suomijoje turime Donelaičio draugiją, įsteigtą prieš 25 metus. Jos pirmininkas – labai aktyvus. Jis surado leidėją, susitikom, papasakojom, kas įdomaus, ką iš lietuvių literatūros galėjom pasiūlyt. Pradžioje jis žiūrėjo gana skeptiškai ir sakė, nieko nežadąs, bet susidomėjo, jam labai patiko idėja apie Balio Sruogos „Dievų mišką“, o po to, kadangi pats jis yra vokietis, internete užsisakė ir perskaitė Dalios Grinkevičiūtės „Aber der Himmel – grandios“ ir pasakė norįs leisti šią knygą, kurią dabar ir verčiu. <…> Atvažiavau prieš savaitę ir dar dvi būsiu. Mane atlydėjo mano šeima – vyras su dukra, tai nekantriai laukiau, kad jie išvažiuotų, net jei liūdna, nes norėjau dar daugiau dirbti. <…> turėjau planą išversti trečdalį. Tai, iš tikro, tiek jau ir išverčiau. Bet čia tik pirma versija, dar šimtą kartų ją reikės taisyti, bet jau gera pradžia.

<…>

A.Ž. …pirmiausia, reikia nemažai laiko investuoti, norint padoriai pristatyti savo autorių ar knygą, turėti paruoštą info kitom kalbom, o dažnai „pritrūksta rankų“ lietuvių leidyklose ir tai neatsipirks taip greitai ir paprastai. Kitas dalykas – teisių klausimas. Neretai Lietuvos leidėjai turi tik lietuviškų tekstų teises, vertimų tekstų teisės priklauso autoriams, o jei jie neturi agentų – patys nedažnai užsiima savo kūrybos sklaida.

A.V. Lietuvių literatūros sklaidai turbūt turėtų skirti daugiau valstybės dėmesio?

A.Ž. Negali sakyti, kad mes neturime jo, nes yra ir valstybės parama dalyvauti knygų mugėse, ir vertimų skatinimo programa. Jei yra leidėjas, mes finansuojam šimtą procentų leidimo, vadinas, leidėjui nekainuoja pats vertimas. Tai svarbi praktika, nes tai daro visos Europos šalys išskyrus Italiją, o be šito mes nebekonkuruotume su kitom literatūrom. Taip pat mes tarsi remiame savo vertėjus, nes apmokame jų honorarą. Aišku, ir leidėjui mažiau kaštų bei paskatinimas. Šios programos dėka kasmet paremiame 20 – 30 egzistuoja knygų vertimų į kitas kalbas.

<…>

…būtent, reikia ne aklai reikia remti viską, kas papuola, yra kokybės kriterijai ir mūsų ekspertai visada kreipia dėmesį į leidėją, kokia jo vieta tos šalies rinkoje, kokios platinimo galimybės, taip pat – vertėjas, kokia jo kvalifikacija, jei naujas vertėjas, reikia pasidomėti…

A.V. Aušrine, o šią vasarą – kokių lietuvių autorių kokie kūriniai prabils kokiom kalbom?

A.Ž. Tiksliai negaliu pasakyti – neturiu su savimi sąrašo. Tai, kas paremta šiemet – užsienio kalbomis pasirodys tik po poros metų, o šiandien sulaukiame prieš kelis metus remtų leidinių publikavimo. Bet kalbos daugiau ar mažiau yra tos pačios, didelių siurprizų nėra, po vieną-dvi knygas pasirodo angliškai, vokiškai, itališkai ir mūsų kaimyninių šalių kalbomis. Šiemet turim nemažą pasirodymą Krokuvos knygų mugėje, Krokuvoje vyks Lietuvos kultūros sezonas, taigi, pasirodys daugiau knygų lenkų kalba, atsiras didesnis postūmis šioje šalyje. Taip pat reikia paminėti Vokietiją, nes ruošiamės Leipcigo knygų mugei, kurioje 2017 m. dalyvausime garbės viešnios teisėmis. O iš paskutinių naujienų reiktų paminėti septynias Kęstučio Kasparavičiaus knygas kinų kalba: tai pirma jo „invazija“, bet vertimas – ne tiesioginis iš lietuvių kalbos. Turime daug darbo ateityje surasti žmonių, kurie verstų tiesiai iš lietuvių į kinų. Ir dar iš mus pasiekusių džiugių žinių – mus susirado ir pas mus atvyko vertėja iš Japonijos, rudenį ji atvyks į seminarą Kėdainiuose. Ji puikiai šneka lietuviškai, turi leidėją ir norėtų išleisti Balio Sruogos „Dievų mišką“.

Visą pokalbį netrukus galėsite išgirsti LRT internetinės svetainės mediatekoje.