Lki Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
Visos naujienos

Kultūros kryptis: Kinija

Undine Radzeviciute Alg. Aleksandraviciaus foto_2023-04-15

(Tekstas publikuotas dienraštyje „Verslo žinios“ 2016-05-20)

Pastaruoju metu Kinija su savo milžiniškais mastais ir resursais yra įdomi ne tik Lietuvos verslininkams, bet ir kultūros kūrėjams. Paskelbus šią tolimą šalį kaip vieną kultūros eksporto prioritetų, ten nenustoja keliauti  menininkų karavanai: Kinijos žiūrovų ir klausytojų gana intensyviai ieško teatro, šokio, kino kūrėjai, muzikantai, fotografai, kiti vaizduojamųjų menų atstovai.

Pirmą žingsnį žengė ir literatūra: kovą Pekine, Čengdu ir Sudžou miestuose vykusiame tarptautiniame literatūros festivalyje „Bookworm“ dalyvavo du Lietuvos rašytojai – Undinė Radzevičiūtė (prozininkė, knygų „Strekaza“, „Baden Badeno nebus“, „Žuvys ir drakonai“ ir kt. autorė, prestižinės Europos Sąjungos literatūros premijos laureatė) ir Mindaugas Nastaravičius (dramaturgas, poetas, publicistas, poezijos knygų „Dėmėtų akių“ ir „Mo“ autorius, pjesės „Demokratija“ ir „Man netinka tavo kostiumas“ pelnė Auksinį scenos kryžių, autorius taip pat gavo ne vieną apdovanojimą už poeziją ir žurnalistinius tyrimus). Kinijoje U. Radzevičiūtė dalyvavo įvairiose diskusijose, M. Nastaravičiaus pjesę „Demokratija“ publikai skaitė Čengdu miesto aktoriai.

Lietuvos literatūros pristatymą Kinijoje koordinavo Lietuvos kultūros institutas.

Pacituosime tikrai intensyviai plušančią Lietuvos kultūros atašė Kinijoje Agnę Biliūnaitę, pasisakiusią po Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Didvyrių aikštė“ Tiandzine ir Harbine: „Jeigu mūsų kelias į Kinijos gyventojų širdis ir galvas – per sceną, o ne per prekybos centro lentyną ar istorijos vadovėlį, eikim šituo keliu. Jis, man atrodo, pats įdomiausias ir tikriausias.“

Prekybos centrus palikę ramybėje, kalbiname abu rašytojus: kaip dabar, praėjus kuriam laikui, jie vertina savo patirtį už Didžiosios sienos? Ar jie atrado Kiniją ir, o tas lyg ir svarbiau, ar Kinija atrado juos?

Klausimai rašytojams:

Kuo mes esame įdomūs Kinijoje? Kokia reakcija nustebino, kai dalyvavote įvairiose diskusijose, pristatinėjote savo kūrybą?

Ar tai buvo jūsų pirma pažintis su (dabartine) Kinija? Ar pavyko susidaryti įspūdį apie šalies atmosferą, žmones? Kuo jie kvėpuoja?

Ar diskusijose skambėjusios temos apie mažųjų kalbų literatūrą buvo aktualios Kinijoje? Taip pat – kiek aktuali pasirodė kinams pjesė „Demokratija“?

Koks jūsų ryškiausias įspūdis Kinijoje apskritai?

 

Undinė Radzevičiūtė:

Kartu su autoriais Owenu Martellu (Velsas) ir Jordi Punti (Katalonija) mes dalyvavome keturių vakarų programoje „Literature Across Frontiers“ Pekine ir Čengdu ir kalbėjomės, ar kiekviena šalis turi turėti savo individualią nacionalinę literatūros tradiciją ir apie tai, kaip didžiosios kultūros ir kalbos veikia mažąsias kultūras ir kalbas. Kinų akimis mes atrodėme ne velsietis, katalonas ir lietuvė, o trys europiečiai, kalbantys angliškai ir susikalbantys.

Kinams mes įdomūs ne kaip žmonės iš Lietuvos, o kaip žmonės iš Vakarų. Juos domina ne mūsų šalis, ne mūsų kultūra, o tai, ką jie gali išmokti iš kitaip mąstančių žmonių ir pritaikyti savo kultūrai.

Kinai visada gyveno globalinio kolektyvizmo sąlygomis, kai vienas žmogus yra tik didelio organizmo – šeimos, valstybės, kalbinės grupės – dalis, todėl juos domino autorių iš Vakarų individualumas, ir jie daug apie tai norėjo kalbėti ir kalbėtis. Greičiausiai individualizme jie įžiūri tam tikrą laivę ir ta laisvė juos jaudina.

*

Viena iš mano knygų, „Žuvys ir drakonai“, yra apie tai, kaip misionieriai iš vakarų – matematikai, astronomai, dailininkai, muzikai vyko į Kiniją atversti kinų imperatorių į krikščionių tikėjimą. Tai buvo pirmoji mano akistata su Kinija. Kuo kvėpuoja XXI a. Kinijos didmiesčių gyventojai? Industrinio miesto smogo, kapitalizmo ir konfucianizmo mišiniu. O jauni kinai gyvena eskapistinėmis svajonėmis. Jie nori pabėgti iš Kinijos. Nors trumpam.  Nors, tiesą sakant, vakariečiai irgi gyvena eskapistinėmis idėjomis.  Bet vakariečiai nori pabėgti į Rytus dėl visai kitų priežasčių, nei rytiečiai į Vakarus.

*

Tokios diskusijos yra aktualios bet kurioje šalyje. Literatūra nėra izoliuota ir neturi būti izoliuota nacionalinėmis literatūros tradicijomis. Gerą literatūrą jungia tie patys fundamentalūs dalykai: ji padeda žmogui suprasti pasaulį, ji atvaizduoja pasaulį, ji kuria naują pasaulį, ji numato ateitį, jį prisimena praeitį, ji atsako į klausimus: „ką daryti?“ ir „kaip gyventi?“ Galiausiai, skaitant gerą literatūrą galima rasti patį svarbiausią dalyką. O pats svarbiausias dalykas knygose yra išmintis.

Kinų auditorija skiriasi nuo europietiškosios. Europietiškoji publika dažniausiai atsargi, drovi, „humanitarinė“ ir kultūringai tingi. Juos galima lengvai sužavėti sėkmingai pajuokavus. O kinai ateina labai profesionaliai pasiruošę. Pasiruošę ilgai, intelektualiai, šaltai diskusijai. Ir užduoda klausimus, primenančius disertacijos temas: „Kaip kompiuterinės technologijos ir technologinis progresas plačiąja to žodžio prasme veikia šiuolaikinę jaunosios kartos Europos literatūrą“? Atsakykite trimis sakiniais. Džiaugiuosi, kad nepaklausė apie nano technologijas.

*

Kinija – tai šalis, kurioje labai sunku „įeiti“ į istoriją, bet labai lengva į ją „įsipainioti“. Kinija pakankamai pavojinga šalis žmonėms, nežinantiems jos taisyklių.

Mano įdomiausia istorija įvyko viešbučio lifte.

Mes su kolegomis iš Velso ir Katalonijos po ilgo diskusijų vakaro ir užsitęsusios vakarienės ruošėmės kilti į viršų, kai staiga pro lifto duris įėjo trys kinų Triados nariai. Ir iš karto rankomis parodė, kad mes prisispaustume prie galinės sienos. Vienas jų atrodė kaip japonų beisbolininkas, kitas – kaip iš Kobo Abės romano „Žmogus be veido“ – visas jo veidas buvo visiškai nudegintas. Tarsi rūgštimi. Įspūdis buvo toks stiprus, kad trečio nario aš neprisimenu. Prisimenu tik tiek, kad jis savo išvaizda neatsiliko nuo pirmųjų dviejų. Kaip pasakytų koks nors rašytojas: „herojų orkestruotė buvo tiesiog ideali“. Mūsų nusikaltėliai dažniausiai panašūs į sportininkus-verslininkus arba į verslininkus-sportininkus, o kinų – kažkas tarp žvėries ir žmogaus. Ir tu supranti, kad kiekvieną akimirką jis gali pasielgti arba kaip žmogus, arba kaip žvėris. Jau buvau nusprendus, kad mano kelionė į 13-ąjį Čengdu „Kempinski“ viešbučio aukštą bus paskutinė, kai staiga liftas sustojo 8-ame. Kinai išlipo ir „beisbolininkas“ rankos mostu parodė, kad palieka mus gyventi.

13230811_843337509144213_1855220728_o

Mindaugas Nastaravičius

Literatūros festivalio rengėjai, su mano pjese dirbę aktoriai žinojo, kad atvykau iš Lietuvos. Jie buvo šiek tiek pasidomėję ir, pavyzdžiui, susieję, kad esu iš tos pačios šalies kaip ir Jonas Kazlauskas, ne vienerius metus treniravęs Kinijos vyrų krepšinio rinktinę. O visas kitas pažintis, reakcijas iliustruočiau tokiu dialogu: „Jūs iš Rusijos?“ Ne. „Iš Amerikos?“ Ne. „Hm… O tai iš kur jūs“?

Kartu su poetais iš Ganos, Australijos ir JAV dalyvavome diskusijoje apie vietos, kurioje augome vaikystėje, įtaką kūrybai. Ir – noriu to ar nenoriu – buvau vadinamas europiečiu, o ne lietuviu. Tiesą sakant, pradžioje šiek tiek suglumau – „poetas iš Europos“. Bet kitą akimirką suvokiau, kad jeigu Kinijoje mes ir esam kam įdomūs, tai tik kaip europiečiai. Kaip mūsų kultūrų visuma. Tai dar labiau pasitvirtino, susitikus su teatro žmonėmis – aktoriais, režisieriais, dėstytojais. „Mums patinka jūsų teatras“. Antrą dieną nebesvarsčiau, ką jie turi omeny, sakydami „jūsų“.

*

Kvėpuoja jie smogu. Jauni aktoriai pasakojo, kad jų tėvai ir seneliai smogą tebevadina rūku. „Oi, baikit, tai tik vandens garai“. Štai tokia migla, kurioje ir gyvenama. Neveikia jokie feisbukai, gūglai. Tiksliau, jei nori, gali juos susiveikti, tačiau oficialiai jie neprieinami. Komunizmas, sumišęs su kapitalizmu. Smilkalai – su kepta višta. Niekada nebuvau matęs tiek prabangos ir skurdo vienoje vietoje. Taip, tai buvo pirmoji pažintis, po kurios atrodo, kad neturiu teisės kažką pasakoti, apibendrinti, nes tai, ką pamačiau, patyriau – trupinių trupiniai. Galiausiai, nepamačiau Didžiosios kinų sienos. Tad ar aš buvau Kinijoje?

*

Pjesė „Demokratija“ yra apie bendruomenę – graužikai sugraužė elektros laidus, reikia juos pakeisti, todėl kaimynai įsteigia bendriją. Pirmos repeticijos metu pamatau scenos kampe tupintį aktorių, kuris vaidina pelę. Labai nedrąsiai klausiu: „O kodėl jūs skleidžiate tuos keistus garsus?“ Jis taip pat nedrąsiai atsako: „Juk pjesėje pasakojama apie peles. Ar aš blogai vaidinu?“ Nusprendžiau nebesikišti. Po dviejų dienų repeticijų vyko viešas pjesės skaitymas. Kinų kalba. Susirinko nemažai vyresnio amžiaus žmonių. Pasipuošusių, nusiteikusių menui. Kiek supratau, o vėliau ir perskaičiau, Kinijoje teatras – aukštuomenės reikalas. Žiūrovai turėjo daugybę klausimų. Ir tie klausimai buvo tokie, kuriems iš anksto nepasiruoši. Pagrindiniai pjesės personažai – elektrikas ir sunkvežimio vairuotojas. Matau nuo kėdės pakylančią vidutinio amžiaus moterį, kuri klausia: „O kodėl jūs rašote apie žmones, kurie gyvenime tiek mažai pasiekė? Juk tokia skurdi jų kalba. Juk toks ribotas jų supratimas apie pasaulį. Ko iš jų mes galime išmokti? Ačiū“.

*

Deja, bet mano ryškiausias įspūdis nesusijęs nei su poezija, nei su teatru. Kita vertus… Festivalio organizatorių padovanotame medžiaginiame maišelyje nešiausi mineralinio vandens butelį. Žmonių srautas mane įtraukė į siaurą gatvę. Apsisukti – nebeįmanoma. Ką gi, lėtai žingsniuoju kartu su liaudimi. Po valandos suprantu, kad mes einame į aikštę, muziejų, parką, kapines. Koks skirtumas, kur. Svarbiausia, kad kažką pamatysiu. Lankytiną objektą, taip sakant.

Prie įėjimo į aikštę trys automatais pasidabinę kareiviai nuodugniai apžiūri kiekvieną centimetrą. Pastebiu, kad vienas kareivių kažką sako kitam, įsmeigusiam akis į mano maišelį. Dar po akimirkos pastebiu, kad aplink esu vienintelis, turintis „daiktų“. Visa kita liaudis – be kuprinių, maišelių. Taigi, galvoju, kad įtarimų sukėlė mano maišelio turinys, tad, artėdamas prie kariškių, išsitraukiu butelį vandens. Vienas jų paima butelį, atsuka ir man kažką sako. Ir tada aš padarau klaidą. Norėdamas parodyti, kad man visiškai nesvarbus tas vanduo, kad į aikštę galiu jo nesinešti, o čia pat išmesti, staigiu (per staigiu) judesiu paimu tą butelį ir nusviedžiu į šiukšliadėžę. Po pusės akimirkos įgaunu horizontalų pavidalą. Apie 15 minučių pragulėjau apsižiojęs šaligatvį (deja, tiesiogine šio žodžių prasme). Turbūt sukėliau įtarimų, kad galiu susideginti. Turbūt padariau klaidą, kad nesutikau atsigerti vandens ir taip įrodyti, kad tai nėra degus skystis. Apie tris valandas greitu žingsniu ėjau pirmyn. Neatsigręždamas, nesidairydamas. Po to užėjau į žaislų parduotuvę ir nupirkau sūnui mažą medžiaginį paršelį. Lietuvoje tokių nesu matęs.