Lki Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
Visos naujienos

Desovietizacijos ritualas

trise

(Tekstas publikuotas savaitraštyje „7 meno dienos“, 2016-06-17)

POKALBIS SU UKRAINOS CHOREOGRAFU VIKTORU RUBANU IR LIETUVOS ŠOKIO DRAMATURGE MONIKA JAŠINSKAITE

Ukrainos šokio kūrėjai – choreografas, Monpeljė (Prancūzija) nacionalinio choreografijos centro studijas baigęs Viktoras Rubanas, šokėjas, socialinių, šokio terapijos projektų iniciatorius Danilas Belkinas ir šokio dramaturgė Monika Jašinskaitė iš Lietuvos šiuo metu kuria bendrą spektaklį „#letmepleaseyou“ (leisk man tave patenkinti), kurį pristato kaip desovietizacijos ritualą. Spektaklio premjera įvyks spalį, greičiausiai – Kijeve, nors kūrybinė grupė dar tiksliai nežino erdvės. Turbūt mažiausiai būdinga tiek Lietuvos, tiek Ukrainos scenos menų kontekstui šiuo atveju yra ne tarptautinė komanda ar spektaklio tema, o tai, kad projektas prasidėjo ne nuo finansų paieškos ir įvairių fondų bombardavimo. Neįprasta, kad svarbiausia čia – idėja. Kalbamės su Monika ir Viktoru apie jų bendros kūrybos džiaugsmus.

Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas?

Monika Jašinskaitė: Mes su Viktoru susipažinome praėjusių metų lapkritį – jis buvo atvykęs į Lietuvą su Lietuvos kultūros instituto Ekspertų vizitų programa. Viktoras man pasiūlė dalyvauti viename tarptautiniame kūrybinių dirbtuvių projekte kaip dramaturgei. Šis sumanymas neišsivystė, bet atsirado kitas: Viktoro Rubano šokio trupė pakviesta į Gdansko festivalį su spektakliu, kuris pristatytų šiuolaikinės Ukrainos problematiką.

Viktoras Rubanas: Iš pradžių nemanėme, kad šio spektaklio kūrybinė grupė bus tarptautinė. Mes su Danilu Belkinu pradėjome nuo to, kad reikia apibrėžti temą, labai svarbią mums kaip Ukrainos menininkams, ieškojome jos gana lokaliame kontekste. Tačiau kai ėmėme formuluoti konkrečiau, paaiškėjo, kad tai, kas mums atrodo svarbu, anaiptol nėra lokalu, žvelgiant iš įvairių perspektyvų. Savo kūryboje siekiu, kad visi proceso dalyviai įsitrauktų asmeniškai ir prisidėtų prie idėjos formavimo su savo požiūriu. Nusprendėme, kad kūrybinėje grupėje turi būti žmogus iš visiškai kito konteksto, niekaip nesusijęs su Ukraina.

Norėdami savo spektakliu kalbėti apie tokį įvairiaplanį dalyką kaip visuomenės nepakantumas, kultūrinės perversijos ir šiuolaikinių klišių panaudojimas siekiant „parduoti“ žmonėms seną gerą visuomenės koncepciją, turėjome surasti komandos narį, kuris dirbtų prie kūrinio ir auditorijos komunikacijos, padėtų gryninti idėjas, formuoti ryšius tarp atlikėjų ir kitų spektaklyje naudojamų medijų (videoprojekcijų, garso) ne vien choreografiniu aspektu. Pagalvojau, kad tai gali būti Monika.

M. J.: Pamenu, kad pirmiausia svarstyta kurti spektaklį apie kokią nors istorinę asmenybę, bet vėliau šios minties atsisakėme. Tuomet iškilo sovietinio palikimo tema – labai įdomi ir aktuali tiek man, tiek Viktorui ir Danilui. Iki pirmojo susitikimo trejetą mėnesių susirašinėjome, gryninome problematiką. Didelį įspūdį paliko Viktoro Rubano darbo metodai: jau pradžioje buvo sudarytas šokėjų atrankų ir kitų darbo etapų tvarkaraštis, suskaičiuotas biudžetas, padalytos atsakomybės. Pinigai, beje, kol kas „suneštiniai“. Prieš atrankas apsibrėžėme šokėjų vertinimo kriterijus – keturiolika punktų, kurie svarbūs formuojant komandą. Svarbu ne tik ir ne tiek fizinės galimybės, kūno parengimas, kiek žmogaus sugebėjimas diskutuoti, prisidėti prie spektaklio idėjos, įsitraukti į projektą kaip kūrėjui, atsinešti savo medžiagos. Daugumą atrankų dalyvių labiau domino galimybė dirbti su šia kūrybine grupe negu spektaklio problematika, bet pavyko rasti penkis žmones, kurie atėjo iš įvairių kontekstų, turi labai skirtingų profesinių ir asmeninių patirčių, bet jiems artima tema. Jauniausi projekto dalyviai – fizinio teatro aktoriai, taip pat turime šiuolaikinio šokio atlikėjų, mokytojų, kūno rengybos profesionalų.

Žodžiu, viską darome taip, kaip, mūsų nuomone, yra teisinga. Tiek aš, tiek Viktoras spėjame, kad tai būtų sudėtinga grynai lietuviškame ar ukrainietiškame kontekste. Man įdomiausia, kad mes su ukrainiečiais esame fantastiškai panašūs! Smagu dirbti, nes visi keliame labai daug klausimų net ir ten, kur jų tarsi neturėtų kilti. Randame atsakymus ir einame toliau.

V. R.: Iš tiesų buvo nepaprastai įdomu išsiaiškinti, kiek tarp mūsų yra bendra, kiek įvairių ryšių ir „mazgų“, siejančių tokių lyg ir skirtingų šalių patirtis. Šis bendrumas padėjo išgryninti temą, atrasti globalių jos aspektų, kurie posovietinę problematiką paverčia pototalitarine.

Viktorai, ar anksčiau teko dirbti su dramaturgu kuriant šokio spektaklį?

V. R.: Kai studijavau Monpeljė choreografinio tyrimo ir atlikimo magistratūroje, teko trumpai padirbėti su teoretike ir dramaturge Bojana Bauer. Tačiau dabar iš tiesų pirmą kartą įtraukėme dramaturgą į kūrybinę grupę, ir darbas su Monika man yra labai vertinga patirtis. Vis dar keista vartoti šį žodį – dramaturgas – šokio kontekste, nes, be abejo, čia nėra nieko bendra su drama ir naratyvu. Aš, kaip atlikėjas ir choreografas, dirbu su kūnu, erdve, laiku, judesiu, ir būtent tai yra mano kalba. Žinoma, kai atsiranda gestai, muzika, kostiumai, rekvizitas, šviesos, tekstas ir kiti komponentai, jie visi kuria atskirus prasmės laukus ir įsitraukia į auditorijos interpretacijos procesus. Šiuo aspektu šokis – labai sudėtinga „teritorija“. Nelengva išlaikyti komunikaciją su žiūrovu tam tikroje kūrėjų numatytoje plotmėje, kai spektaklis nepateikia konkretaus, dominuojančio naratyvo ir jo prasmės yra atviros. Man rodos, dramaturgas turi aiškiai paskirstyti prasmes ir nuorodas taip, kad jos sutvirtintų komunikaciją tarp atlikėjų, erdvės, laiko, garso, šviesų ir kitų komponentų su žiūrovu. Kitaip visa tai labai paprastai pavirsta tiesiog tam tikrų dalykų ir įvykių sankaupa laike ir erdvėje. Kartais toks ir būna kūrėjų tikslas, bet net ir tuo atveju turi būti apsispręsta dėl ritmo, trukmių, dalių ir visų komponentų kuriamų prasmių.

M. J.: Dar prieš darbą su šiuo projektu dalyvavau šokio dramaturgų mokymuose Rygoje, ten apsisprendžiau, kokias naudosiu profesines priemones, pasidarė aiškesnės mano galimybės ir ribos. Taip pat man labai svarbūs ryšiai tarp spektaklio, kūrėjo ir jo sumanymų, atlikėjų ir žiūrovų. Spektaklio elementai turi būti atskleisti arba paslėpti, kad išryškėtų jo idėja. Dramaturgas turi padaryti spektaklį suprantamą žiūrovui. Tam reikalingas ir tam tikras darbas su atlikėjais, kad jie perteiktų tinkamus akcentus. Dramaturgas turi prižiūrėti „trikampį“ tarp spektaklio, atlikėjo ir žiūrovo, nagrinėti ryšius, jų kaitą. Jeigu iškart būtų žinomas kūrybinio proceso rezultatas, jį būtų galima labai greitai pasiekti. Tačiau kūrėjai ir atlikėjai rezultatą lipdo po truputį, eina link jo per repeticijas. Aš, kaip dramaturgė, turiu susirinkti visas procese kylančias idėjas ir pasistengti, kad finale jos kuo geriau matytųsi spektaklyje.

Kokiame dabar esate spektaklio kūrimo etape?

M. J.: Nuo pat pradžių apsisprendėme, kad nenorime daryti šou, kad tai bus ritualas – galbūt padirbtas, šarlataniškas, sužaistas. Šiuo metu kuriame medžiagą ritualo elementams. Dirbame su šokėjų vidinėmis būsenomis, fizine jų išraiška. Liepos pabaigoje vyksiu į rezidenciją Kijeve, dirbsime su videoprojekcijomis ir garsu, matysime, kokią jie daro įtaką atlikėjams.

Kalbant apie spektaklio ateitį, tikimės, kad šis spektaklis bus labai aktualus ne tik posovietinėse šalyse, bet ir kitur – problematika išties universali. Kai proceso pradžioje ėmėme nagrinėti mums įdomias temas, kaip vieną iš sovietinio paveldo apraiškų visuomenėje išskyrėme norą įtikti, visų savo asmenybės resursų panaudojimą siekiant patenkinti tuos, kurie turi galią. Taip atsirado pavadinimas „#letmepleaseyou“ – leisk man tave patenkinti.

Kaip, jūsų nuomone, šis spektaklis atrodys Ukrainos šiuolaikinio šokio scenos kontekste? Ar tai bus išskirtinis projektas?

V. R.: Nepasakyčiau, kad šiuolaikinį šokį Ukrainoje galime vadinti „scena“. Veikiau yra pavieniai menininkai ir jų veikla. Čia vyksta daug komercinių, pramoginių renginių, kurie neturi nieko bendra su šiuolaikiniu menu. Kita vertus, yra nemažai dinamiško, gyvo jaunimo, kurie turėtų ką pasiūlyti, bet nėra jokios jiems pasiekiamos ir prieinamos infrastruktūros. Dėl to jie neturi galimybių susitikti su publika ir ugdyti savo gebėjimus. Gaila, bet daugelis jų pasiduoda ir eina uždarbiauti į kruizinius laivus, palieka šalį ir niekada negrįžta arba imasi komercinės veiklos ir iš jos mėgina finansuoti savo meninius sumanymus. Kalbant apie spektaklius, mažai jų turi išvystytą temą. Puikiai suprantu kodėl. Norint sukurti gerai apmąstytą, surepetuotą, apibrėžtą, pristatytą, prodiusuotą ir išviešintą spektaklį, reikia laiko, erdvės, bent minimalių sąlygų ir, be abejo, pinigų. Mes mėgstame savo darbą, bet tenka apmokėti ir sąskaitas. Negalėčiau pašokti savo buto savininkui ir taip susimokėti už elektrą. Būtų visai įdomi meninė provokacija, bet nemanau, kad ji pavyktų daugiau negu vieną kartą. Šiam spektakliui skyriau visas savo santaupas ir esame labai dėkingi Lietuvos kultūros ministerijai ir Lietuvos kultūros institutui, kad jie padengia kelionių išlaidas. Likusiam biudžetui surinkti pirmą kartą Ukrainoje panaudosime „crowdfunding“ kampaniją šokio spektakliui.

Grįžtant prie „#letmepleaseyou“ vietos kontekste, nesakyčiau, kad spektaklis bus kažkoks pirmeiviškas, išskirtinis, naujoviškas ir t.t. Manau, tai bus ambicingas šiuolaikinio šokio darbas, provokatyvus ir specifinis. Jau matau, kad jo medžiaga yra ypač turtinga ir daugiaprasmė. Ir dar svarbu tai, kad kuriame jį gerbdami visų dalyvių poreikius.

M. J.: Dirbant su Viktoru ir Danilu man labai patiko, kad jie viską daro savo rankomis. Visus darbus pradedame nuo to, kad patys atsinešame linoleumą, pasiklojame, išsiplauname grindis. Tokia yra darbo, kūrybos etika ir požiūris.