Lki Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
Visos naujienos

Bolonijos vaikų knygų mugės efektas

silent_book_3

raideliu-knyga.indd(

(Inga Dagilė. „Drambliai ėjo į svečius“

Tekstas publikuotas svetainėje Bernardinai.lt 2016-05-13)

Jau daugiau nei pusę šimtmečio kasmet Bolonijoje (Italija) vykstančioje vaikų knygų mugėje knygų iliustracija yra lygiavertis tekstui elementas ir dailininkų pavardės čia neretai skamba garsiau už rašytojų. Bolonijoje kasmet koncentruojasi viso pasaulio knygų dailės tendencijos ir mados, rutina ir „perliukai“. Lietuvos leidyba vaikams, iliustruotojų darbai čia pristatomi nuo 1989-ųjų, 2011 m. mūsų šalis buvo mugės garbės viešnia. Nacionaliniame stende eksponuojamos gražiausios knygos vaikams, Lietuvos kultūros institutas taip pat kasmet skelbia kvietimą pradedantiesiems iliustruotojams – dar nepublikavusiems savo darbų arba išleidusiems ne daugiau nei tris knygas. Pernai į šį kvietimą atsiliepusi dailininkė Aušra Kiudulaitė po vizito mugėje apsisprendė dalyvauti čia organizuojamame „Tyliosios knygos konkurse“ („Silent Book Contest“) ir tapo jo finalininke, šiemet į Boloniją vyko Inga Dagilė, kurios debiutinis darbas „Svajonių kalnas“ (autorė – Rosita Makauskienė) 2014 m. tapo gražiausia  knyga Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse, o knyga  „Drambliai ėjo į svečius“ (autorė – Evelina Daciūtė) pelnė gražiausios 2015 m. knygos diplomą.

Su Aušra ir Inga pakalbėjome apie tai, kaip prasidėjo jų knygų iliustruotojų kelias ir kas įkvepia juo eiti.

Kaip atėjote į knygų iliustravimą?

Aušra Kiudulaitė: „Esu baigusi tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, dalyvavau komerciniuose projektuose, kūriau interaktyvias programėles. Galbūt dažnai nutinka taip, kad dailininkėms minčių apie vaikų knygų iliustravimą sukelia motinystė. Nori nenori, susimąstai: kodėl gerai iliustruota knyga vaikams yra prabanga? Pastebėjau, kad paveikslėlių knygų Lietuvoje yra labai nedaug, norėjau mėginti užpildyti šią spragą. Prieš pernykštę Bolonijos vaikų knygų mugę nutariau atsiliepti į Lietuvos kultūros instituto kvietimą pradedantiems iliustruotojams, kad susipažinčiau su iliustruotojų pasauliu, išbandyčiau save. Įspūdis buvo labai stiprus – kolegos mane įspėjo, kad pradžioje visko pasirodys labai daug, bus sunku atsirinkti. Pamačiau daugybę nuostabių knygų, puikių idėjų ir kone pusę metų jaučiausi prislėgta šios informacijos, buvo nelengva viską atsirūšiuoti. Atrodė, kad viskas jau nupiešta ir parašyta! Su tokiomis mintimis teko pakovoti, bet paskui ryžausi dalyvauti Bolonijos knygų mugės „Tyliųjų knygų konkurse“, kuriame varžosi be teksto sukurtos dailininkų knygos, vizualiosios istorijos. Tikrai esu nepatyrusi ir dar nežinoma iliustruotoja, todėl pasirodė, kad konkurso sąlygos yra tiesiog idealios: nereikia ieškoti rašytojo, gali pats viską sugalvoti, esi autorius.

Inga Dagilė: „Patirtis Bolonijos vaikų knygų mugėje man asmeniškai leido užtvirtinti tą kelią, kuriuo einu. Profesine prasme mėgstu dirbti daugybę skirtingų dalykų, nes grafinio dizaino sritis yra labai plati: esu kūrusi internetinių svetainių dizainą, logotipus, marškinėlius, animaciją ir t.t. Knygų iliustracija atrodydavo mažiausiai konkretus, mažiausiai matomas ir vertinamas užsiėmimas. Studijų laikais tai apskritai buvo mano silpnoji vieta – nesuvokiau kriterijų, kas yra gera, kas – bloga iliustracija. Sukūrusi dvi pirmąsias knygas supratau, kad iliustravimas man labai patinka, kad tai yra nepaprasta galimybė ir atsakomybė dalytis, skleisti savo idėjas, bendrauti su tokiais svarbiais mažaisiais skaitytojais, prisidėti prie jų augimo! Be to, įsitikinau, kaip svarbu yra kurti taip, kaip tau patinka, nemėginant įtikti, prisitaikyti. Bolonijoje pamačiau, kiek yra skirtingų būdų, formatų, iliustravimo technikų – galimybių matyti pasaulį. Suvokiau, ką dariau ne taip prieš dešimtį metų, ėmiau suprasti iliustracijos vertę. Visa tai mane užkerėjo ir dabar pirmą kartą savo profesinėje veikloje labai konkrečiai žinau, kad būtent šiuo keliu noriu eiti. Dabar drįstu atsisakyti projektų, atidedu tuos darbus, kurie trukdytų iliustravimui. Turiu tikslą susikaupti ties knygų iliustruotojų konkursais, noriu sukurti kelis projektus su lietuvių autoriais, kur galėčiau sudėti Bolonijos patirtis, įkvėpimą.

(Aušra Kiudulaitė, Nothing But An Ordinary Trip)

silent_book

Ar pakanka vien apsisprendimo būti iliustruotoju? Kaip apie jus gali sužinoti leidyklos, autoriai?

AK: Kol kas tikrai negaliu pasakyti, kad išmanau Lietuvos kontekstą, žinau, kaip veikia mechanizmai, kaip reikėtų juose veikti pačiai. Bolonija padėjo išgryninti savo stilistiką ir žengti pirmą žingsnį šioje profesijoje. Pamačiau, kad dramblį galima nupiešti vienaip, antraip, trečiaip, bet grįši ir nupieši jį dar kitokį – savą! Man svarbiausia, kad pačiai būtų smagu ir ne gėda dėl to ką darau, kad išdrįsčiau kalbėti savo balsu. Tikiu, kad atradus savo balsą atsiranda ir visa kita. Štai mane taip pat susirado Evelina Daciūtė, pradėjome kurti knygą „Namelis medyje, arba Laimė yra lapė“, turiu kitų sumanymų.

ID: Bolonijos knygų mugėje stovėdavau ilgose eilėse per atviras susitikimų su leidyklų vertintojais valandas. Pabandymas buvo smagus, bet konkrečių pasiūlymų ar  patarimų nesulaukiau. Tiesa, vienai leidyklai grįžusi siunčiau savo darbus. Manau, kad tai buvo labiau didelis pradinis indėlis, ingredientų surinkimas, patirties kaupimas, kuris darys didelę įtaką profesijoje ateityje. Buvo svarbu išdrįsti, įveikti save, išmokti pristatyti savo darbus.

AK: Mums tikrai gana sudėtinga pasisiūlyti. Tiesa, dailininkės Sigutės Chlebinskaitės vadovaujama Knygų šalies kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“ jau ne pirmus metus į Vilniaus knygų mugę atveža profesionalų, kurie konsultuoja mažiau patyrusius kolegas pagal portfolio.

Kokios pasaulinės knygų iliustravimo tendencijos jums pasirodė vertingos, įdomios, artimos?

ID: Man labiausiai įsiminė estetinė švara, kokybė, gebėjimas suvaldyti iliustraciją, pateikti jos tiksliai tiek, kiek reikia konkrečiam tekstui, puslapiui. Saikas, emocija, išraiška, technikos ekspresija. Pakerėjo lenkų stendas, ten radau labai daug knygų, kurios paliko stiprų įspūdį. Mane „kabina“ knygos, kurios išlipa iš rėmų, kasdienybės. Gaila, kad jų daug nepamatysi Lietuvoje.

AK: Man ryškiausi ir artimiausi pasirodė portugalų leidyklos „Planeta Tangerina“ darbai. Jų knygos yra stilistiškai skirtingos, bet iš ekspozicijos visumos pamatai, kad nėra nė vienos, kurios nenorėtum atsiversti. Atradau labai daug italų leidyklų – vėl skirtingos, bet labai profesionaliai padarytos knygos.

Lietuvoje dažnai teigiama, kad vadinamosios paveikslėlių knygos yra nepaklausios, jų neperka, dėl to neverta leisti. Ką jūs manote apie tai?

AK: Šiemet per Vilniaus knygų mugę „Unesco“ galerijoje buvo surengtas susitikimas su Lenkijos, Ukrainos ir Portugalijos iliustruotojais ir leidėjais. Man labiausiai įsiminė dizaino studijos „Agrafka“ iš Lvovo dailininkų Romanos Romanyshin ir Andriy‘o Lesivo pasakojimas apie tai, kaip su pirmąja savo knyga jie vaikščiojo po leidyklas ir niekas nenorėjo imtis jų leidybos. Kai vieną kartą vis dėlto pavyko, situacija pasikeitė – dabar jau jie gali rinktis, su kuo bendradarbiauti. Tikiu, kad pakanka vieno drąsaus žingsnio, kad ir Lietuvoje susitiktų geri iliustruotojai ir drąsūs leidėjai ir procesas, manau, pajudėtų taip pat. Žinoma, dar svarbu, kad vaikams knygas perkantys tėvai suvoktų, kad knygos be teksto „skaitymas“ vaikui – visiškai kitoks užsiėmimas, reikia daug kūrybos, vaizduotės, turi tapti bendraautoriumi.

(Inga Dagilė. „Drambliai ėjo į svečius“)

DRAMBLIAI_maketas_ClarksSumit-inga.indd

Ar sutinkate, kad mūsų kontekste toks žanras kaip „paveiksliukų knyga“ skamba tarsi antrarūšis dalykas?

AK: Kai studijavau tapybą, tikrai atrodė, kad vertingas yra tik vadinamasis „aukštasis menas“, o knygos, ir dar vaikams yra ABC vadovėlių – arbūzo, kėdžių ir batų – lygmeny. Pačiai teko įveikti šiuos stereotipus, juk norėjosi būti tapytoja, o ne arbūzų piešėja…

ID: Aš taip pat iš studijų metų pamenu skelbimus, kad štai yra tokia pasaka ir ieškome studentų, kurie ją iliustruotų… Tai ne tik stereotipas, bet dažnu atveju ir praktika: įsivaizduojama, kad „papaišyti“ knygose vaikams gali beveik bet kas ir pusvelčiui.

Kalbant apie santykį su tekstu – ar norėtumėte dirbti komandoje su autoriumi, palaikyti su juo dialogą ar kaip tik labiau linkstate į autorinį vizualų pasakojimą?

AK: Man labai patinka, kad Evelina Daciūtė man leidžia per paveikslėlius pasakoti savo istoriją. Ji priima tai, kad aš galiu matyti viską kitaip, kad atsiranda paralelinė istorija. Norėčiau ir toliau dirbti su autoriais, kurie tikėtų manimi, o aš tikėčiau  jais. Jei mokėčiau rašyti, galbūt rašyčiau, bet bijau, kad papildyčiau keistų knygų armiją… Darbas „Silent Book“ konkursui, kai buvau ir autorė, ir iliustruotoja, man taip pat buvo labai artimas.

ID: Esu dirbusi su trimis vaikiškų knygų autoriais ir vienu suaugusiųjų, visais atvejais man pasisekė rasti kontaktą. Supratau, kad kūrinį, tekstą galima įsimylėti – kartais po kurio laiko. Man patinka, kai iliustracija ir tekstas sutaria, papildo vienas kitą. Man svarbu ir popierius, viršelis, kaip knyga išleista techniškai. O pati rašyti aš gal norėčiau, bet nežinau, ar tai darysiu. Kitų kūrinius, kuriuos iliustruoju, aš taip pat galiu priimti kaip savo, sergu už juos, džiaugiuosi, sakau – „mano knyga“.

Aušra, papasakokite prašau apie „Tyliosios knygos konkursą“. Kaip manote, kodėl tapote jo finaliste? Ar „atspėjote“ tendencijas?

AK: Savo „tyliosios“ knygos sumanymą nešiojausi ilgai ir kai liko pusantro mėnesio iki termino, jis pasikeitė. Norėjau sukurti vaikams istoriją apie tai, koks chaosas ir šiaip nelengvas gyvenimas jų laukia paauglystėje. Kai pradėjau dirbti, supratau, kad dar ne metas. Ir tada tiesiog kalbėjome su drauge telefonu ir atsirado kasdienybės istorija apie paprastą vyro kelionę namo, realias ir nerealias šios kelionės aplinkybes. Stilistine prasme tarsi grįžau prie pagrindų, vaikystės: pradėjau piešti be kompiuterio, karpyti ir pamačiau, kad ir patinka, ir tarsi sekasi. Šią knygą kūriau iš karpinių, turtingų faktūrų. Kai šiemet nuvažiavau į Boloniją vėl, pamačiau, kad aš iš tiesų netyčia pataikiau – akivaizdu, kad grįžta rankdarbių stilistika. Gal per daug poetiškai nuskambės, bet vis dėlto jei darai tai, kuo labai tiki ir tau pačiam labai gera, o paskutinę dieną dar ir verki, kad padarei didžiausią pasaulyje nesąmonę, kurios niekur niekam nesiųsi, vadinasi, viskas gerai. Beje, visos į šio konkurso finalą patekusios knygos bus išleistos italų leidyklos.

(Aušra Kiudulaitė, Nothing But An Ordinary Trip)

silent_book_2