Lki Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
ATGAL į sąrašą

Kostas Ostrauskas

Kostas Ostrauskas (gimė 1926 m. balandžio 5 d. Veiveriuose, Prienų r. – mirė 2012 m. sausio 9 d. Newtown Square, Pensilvanijoje, JAV) – dramaturgas, literatūros kritikas. Pasirašinėjo Andriaus Baltaragio slapyvardžiu. Kauno jaunimo teatro aktorius, 1946–1949 m. studijavo Pabaltijo universitete Hamburge, 1949 m. atvyko į JAV, 1952 m. baigė lituanistikos ir slavistikos studijas Pensilvanijos universitete (vienas iš paskutiniųjų V. Krėvės studentų). Scenai pradėjo rašyti nuo 1951 m.,  per kitus tris dešimtmečius jo parašytų dramų kiekis išaugo keleriopai, o talentas sužibėjo daugybe naujų spalvų. Savito teatro kūrėjas, lietuvių dramaturgijos raidą pakreipęs modernumo kryptim.
Į avangardizmą K.Ostrauskas suko jau pirmąja pjese Pypkė (1951). Kanarėlė (1956),Žalioji lankelė – tai pjesės, kuriose K. Ostrauskas dar seka XX a. simbolistinės krypties dramaturgais – G. Hauptmanu, I. Bergmanu.  Atskirą grupę sudaro „rimtieji“ K. Ostrausko kūriniai – pjesės, kuriose vyrauja ne tiek komizmas, kiek tragiškieji būties aspektai:Duobkasiai (1964–1965) – tai „Hamleto“ kapinių scenos parafrazė; Gyveno kartą senelis ir senelė (1963–1969) – čia jaučiama aliuzija į S. Becketto „Belaukiant Godo“. Muzikaliausiu K. Ostrausko kūriniu vadinamas Kvartetas (1969). Taip pat K. Ostrauskas yra parašęs keletą filosofinių pjesių: Ars amoris (1979), Anna ir Emma (1989) ir kt. Išleido kritikos straipsnių, atsiminimų ir laiškų rink. Žodžiai ir žmonės (1997). Parengė spaudai Antano Škėmos Raštų 1 ir 2 t. (1967, 1970).

Kritika:

Ostrauskas – ryškiausias avangardistinės dramaturgijos atstovas lietuvių literatūroje, absurdo teatrui artimomis priemonėmis nagrinėjantis žmogaus susidūrimo su likimu ir mirtimi patirtį. Vietoj tradicinių personažų jo dramose veikia metaforinės figūros; konfliktą nustelbia būties problematika, sutelkta į iracionalią, neretai paradoksalią situaciją, kurios vidinę įtampą sukuria minties raidos dinamika, o ne draminio įvykio plėtotė.
Loreta Mačianskaitė, Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001

Bibliografija:

Kanarėlė: [trijų veiksmų drama]. Čikaga: Lietuvių studentų santara, 1958.
Žaliojoj lankelėj : [dvi vienaveiksmės dramos]. Čikaga: Santara, Šviesa, 1963.
Pypkė ir Žalioj lankelėj: [dvi vienaveiksmės dramos]. Čikaga: Lietuvių teatras, 1964.
Kvartetas: [dramos]. Čikaga: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1971.
Čičinskas: [drama ir dvi mikrodramos]. Čikaga: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1977.
Gundymai: [dramos].  Čikaga: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1983.
Eloiza ir Abelardas: historia calamitatum. Čikaga: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1988.
Ars amoris: historiae sacrae et profanae. Čikaga: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1991.
Ketvirtoji siena: kūryba – kritika, kritika – kūryba. Čikaga: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1996.
Kaliausės mirtis: [dramos, komedijos, mikrodramos]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996.
Žodžiai ir žmonės: [straipsniai, atsiminimai, laiškai]. Vilnius: Vaga, 1997.
Gyveno kartą senelis ir senelė: [triptikas]. Čikaga: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 2000.
Čičinskas ir kiti: [dramos ir mikrodramos]. Vilnius: Baltos lankos, 2002.
Užgavėnių kaukės: [dramos]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.